2012 metais Richardas Krameris iš Kalifornijos universiteto Berklyje pastebėjo, kad tam tikros cheminės medžiagos suleidimas į aklų pelių akis sukėlė šviesai nejautrių ląstelių atsaką į šviesą. Šios ląstelės perduoda nervinius impulsus iš lazdelių ir kolbelių į smegenis. Taigi, pelė atgavo galimybę išvyti šviesą.
Deja, tai veikė tik su ultravioletine šviesa. Neseniai R. Kramerio komanda atrado kitą vaistą, veikiantį taip pat, tačiau šįkart jau su regimąja šviesa. Praėjus 6 valandoms po vaisto suleidimo, akla pelė galėjo reaguoti į šviesą kaip ir matanti pelė. Vis dėlto R. Krameris sako nežinąs, ar jos atgavo regą ar tik jautrumą šviesai.
Kuomet mokslininkai detaliau tyrė vaistą, veikiantį į tinklainės ląsteles, nustatė, kad jis neveikia sveikų ląstelių. „Jis yra visiškai specifiškas ir teikiantis daug vilčių,“ – sako R. Kramer. „Gali būti, kad skyrus šį vaistą pažeistos akies gydymui, jis atstatys pažeistų regionų regėjimą, o sveikos vietas liks nepaveiktos. Tiesa, mes neatlikome tokių patvirtinančių eksperimentų.“
„Genų terapija ir kamieninių ląstelių gydymas taip pat buvo išbandyti kaip tam tikri gydymo būdai, siekiant atgauti regėjimą, tačiau šis vaistas būtų paprastesnis ir šalutinių reiškinių nesukeliantis, metodas,“ – sako R. Kramer.
Praeitais metais Robinas Ali iš Londono Universiteto koledžo transplantavo šviesai jautrias ląsteles, pagamintas iš embriono kamieninių ląstelių, į aklos pelės akis. Jis sako, kad R.Kramerio tyrimai yra įdomūs ir gali būti naudingi žmonėms, sergantiems amžine geltonosios dėmės degeneracija. Tai yra būklė, lemianti lazdelių ir kolbelių pakenkimą. Vis dėlto jis mano, kad dar nėra visiškai aišku, ar vaistas tikrai atstato regą.
