Taigi įsivaizduokime, kad situacija skrydžio metu staiga pasisuka blogiausia linkme. Lėktuvą ištinka gedimas, priverčiantis iš karto ieškoti geriausios vietos nusileidimui. Priklausomai nuo aukščio, pilotai dar turi galimybę nuskristi ar nusklęsti kelias dešimtis kilometrų.
Jie susisiektų su skrydžių valdymo centru, praneštų apie padėtį ir paparašytų artimiausios vietos nusileidimui. Jiems iš karto būtų pasiūlyti keli artimiausi variantai ir pilotams teliktų pasirinkti tą, kuris jų lėktuvo padėtį tenkina geriausiai. Minėtame aerodrome ar oro uoste takas dar gali būti paruošiamas, jei tik yra laiko. O kas jei laiko nėra? Ar tiesi greitkelio atkarpa tiktų lėktuvui nusileisti?
Jei kalbame apie didelius keleivinius lėktuvus, tenka pasakyti, kad netiktų. „Boeing 737“ sparnų mojis gali siekti ir beveik 36 metrus. Sunku tikėtis, kad tokiame plotyje nepasitaikytų jokia kliūtis – taip paprasčiausiai nebūna. Taip pat reikėtų įvertinti ir tai, kad reikalinga labai tiesi ir pakankamai ilga atkarpa – kiek greitkeliuose yra tiesių, lygių atkarpų, kurių ilgis siektų bent porą kilometrų? Šalia greitkelių visada stovi ir kelio ženklai, atitvarai, barjerai, dažnai pasitaiko pastatų, viadukų ar geležinkelio tiltų.
Taip pat reikėtų įvertinti ir asfalto kokybę. „Boeing 737“ nusileidimo metu gali sverti ir 80 tonų – gerokai daugiau nei daugelis sunkvežimių. Ar tokį svorį atlaikytų greitkelio struktūra? Žinoma, jei tik nusileidimas būtų įmanomas, niekas negalvotų apie pasekmes – greitkelį vėliau galima ir remontuoti.
Tačiau negalima sakyti, kad bandymų nebuvo. „Southern Airways“ skrydis 242 yra garsus keleivinio lėktuvo avarinio nusileidimo ant kelio atvejis. Šiems laikams nedidelis DC-9-31 reaktyvinis lėktuvas maždaug 4,3 km aukštyje susidūrė su stipria kruša. Ledo gabalai išdaužė priekinį stiklą ir galiausiai įveikė abu variklius.
Lėktuvas sklendė, o pilotai prašė skrydžių centro surasti geriausią vietą avariniam nusileidimui. Vienas pasiūlytas takas buvo per toli, o kitas – už lėktuvo. Galimybės apsisukti tiesiog nebebuvo.
Pilotai priėmė sunkų sprendimą leistis ant tiesaus kelio ruožo. Lėktuvo sparnas atsitrenkė į degalinę, kitas – į kitus pastatus ir medžius. 63 lėktuve buvę žmonės, tarp kurių ir abu pilotai, bei 9 ant žemės buvę žmonės žuvo, tačiau 22 keleiviai ir skrydžio palydovai išgyveno.
Visgi reikėtų paminėti ir tai, kad kai kurie greitkeliai yra pritaikyti nusileidimui lėktuvu. Šaltojo karo metu buvo planuojama, kad karinės oro bazės taps pirminiu taikiniu, todėl keliose šalyse į naujus greitkelius buvo įterpiami ir slapti pakilimo-tūpimo takai.
Storesnis asfaltas, jokių barjerų ar viadukų, tiesus, lygus paviršius – viskas buvo kuriama taip, kad vietovę būtų galima greitai pritaikyti nusileidimui. Tiesa, šiokio tokio pritaikymo vis tiek reikėjo – leistis vos sugalvojus ten tikrai nepavyktų. Dabar ten taip pat stovi gausybė kelio ženklų ir atitvarų. Tokių takų daug buvo Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, o vėliau – ir Korėjos pusiasalyje.
