Ar draudimas vaikams žaisti kompiuterinius žaidimus – laisvių ir teisių suvaržymas?

Prieš kurį laiką žinia iš Kinijos, kad nepilnamečiams vaikams draudžiama žaisti kompiuterinius žaidimus darbo dienomis, o savaitgaliais leidžiama žaisti tik vieną valandą per dieną nustatytu laiku, sukėlė diskusijų ir klausimų dėl ko reikia imtis tokių drastiškų priemonių, juk tai tik žaidimai – ar tikrai tokie veiksmai apsvarstyti? Šia tema savo įžvalgomis ir patarimais dalinasi Algė Jablonskienė, „OVC Consulting“ partnerė ir konsultantė.

Pirmiausiai reikia pastebėti, kad dauguma šalių turi patvirtintas pediatrų rekomendacijas:

• Kūdikiams iki metų arba 18 mėnesių neleisti žiūrėti į ekranus (telefonų ar kompiuterių)

• Vaikams tarp 2 ir 5 metų, griežtai riboti turinį ir leisti būti prie ekranų ne ilgiau nei vieną valandą per dieną. ( Pasaulinė Sveikatos Organizacija, Amerikos Pediatrų Akademija, Australijos Sveikatos Departamentas ir pan.).

• Vyresniems vaikams taip pat rekomenduojama riboti laiką praleidžiamą prie ekranų.

  Taip pat skaitykite:

  • Ekspertai perspėja: nuo ekranų priklausomi vaikai labai sunkiai sugrįš į kitokį gyvenimą
  • Kas sukelia priklausomybę nuo vaizdo žaidimų?

Dėl ko kinai palygino kompiuterinius žaidimus su „dvasiniu opiumu“ ar „elektroniniais narkotikais“?

Išties, tai labai tinkamas ir tikslus palyginimas, nes skaitmeninė priklausomybė veikia tuos pačius smegenų centrus kaip ir priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų. Laikas praleidžiamas prie skaitmeninių prietaisų, o ypatingai žaidžiant kompiuterinius žaidimus, tiesiogiai veikia mūsų naująją smegenų žievę, kuri atsakinga už tokias svarbias funkcijas kaip sprendimų priėmimą, empatiją, savireguliaciją ir pan., ir neleidžia jai pilnavertiškai vystytis.

Žaidimai sukurti taip, kad mes jaustume laimę ir pasitenkinimą bei gautume šį pasitenkinimą lengvai ir greitai. Ir tai nėra vien gražus palyginimas, tai yra labai aiškus fiziologinis poveikis. Žaidžiant, siekiant nugalėti, rungtyniaujant, laimint mums gaminasi laimės hormonai, o ypatingai dopaminas. Dėl to mus, o ypač vaikus, taip jie traukia.

Tai kas gi čia blogo, kad vaikai jaučiasi laimingi?

Puiku, kad jie jaučiasi laimingi, tačiau ši laimė trumpalaikė ir kaip bet kuri kita priklausomybė, reikalauja „vis didesnių dozių“. Manau, tai akivaizdžiai pamato tėvai, kurie bando riboti ar atimti iš vaikų žaidimus ar telefonus – vaikas tampa irzlus, piktas ir pan. Be to, kaip ir kitos priklausomybės, ji įtakoja psichinę, emocinę ir fizinę vaiko, o taip pat ir suaugusiojo, būseną. Žmonėms tampa sunkiau sutelkti ir išlaikyti dėmesį, jie pradeda atsitraukti nuo kitų žmonių, o tai veda į saviizoliaciją ir vienišumą, jiems sunku užmegzti pilnavertiškus santykius su kitais žmonėmis.

Naujausi tyrimai rodo, kad vaikams sunku suprasti ir užjausti kitus žmones, dažnai 12 metų vaikų empatijos lygmuo yra panašus kaip XX amžiuje šešerių metų vaikų empatijos lygmuo. Taip pat labai akivaizdžios pasekmės fiziniai savijautai. Tyrimai rodo, kad vaikai žaidžiantys kompiuterinius žaidimus linkę į viršsvorį, pablogėja miego kokybė, įtakojamas regėjimas, laikysena ir ypatingai stuburo bei žandikaulio vystymasis dėl dažnai nuleistos galvos. Visi šie faktoriai be abejo atsiliepia ir mokymosi kokybei, kūrybiškumui, atminčiai ir dėmesiui.

Ar tai reiškia, kad reikia uždrausti telefonus, socialinius tinklus ir kompiuterinius žaidimus kaip Kinijoje?

Šiuolaikiniame pasaulyje sudėtinga išsiversti be skaitmeninių prietaisų, o taip pat ir draudimas nėra vienas iš geriausių būdų, nes kartais turi priešingą poveikį. Tačiau labai svarbu garsiau ir dažniau apie tai kalbėti, kad tėvai ir patys vaikai suprastų skaitmeninių prietaisų bei žaidimų poveikį jų sveikatai ir savijautai. Kai atsiranda noras spręsti šią problemą, visada atsiras ir eilė būdų kaip tai padaryti. Keletas iš paprasčiau būdų kaip sumažinti neigiamą poveikį:

• Sutarkite šeimoje telefonų, ir kompiuterių naudojimo taisykles, kurios galiotų visiems šeimos nariams.

• Padarykite juos mažiau patrauklius. Pavyzdžiui, išjunkite telefonuose spalvas ir pamatysite kaip vaikams jie taps mažiau patrauklūs.

• Sukurkite šeimos ritualus be telefonų ar kitų ekranų. Pavyzdžiui, šeimos laikas ar valgymas be telefonų, ėjimas pasivaikščioti ar kitoks sportas be telefonų, tam tikras laikas, kada telefonai sudedami į tam tikrą vietą, nematomą ir sunkiai prieinamą ir jais daugiau nebesinaudojama.

• Išneškite ekranus iš miegamųjų vietų. Labai svarbu, kad telefonai ar kiti prietaisai nebūtų lengvai pasiekiami vakarais, tik ką atsibudus ar naktimis (taip vienas iš skaitmeninės priklausomybės požymis prabudimas naktų pasitikrinti telefoną ar kompiuterį). Nusipirkite paprastą žadintuvą.

• Jei norite susikaupti mokantis ar dirbant, išjunkite telefonų garsą ir išneškite į kitą kambarį. Taip, būtent išneškite ten kur jo nematysite, nes kitaip jūs nevalingai vis norėsite dirstelėti į ekraną.

• Norite susikaupti – susikurkite tam palankias ir padedančias sąlygas. Ištrinkite žaidimus iš kompiuterių ar telefonų, jei kils pagunda žaisti, reikės papildomų pastangų, o tai apsunkins procesą ir tikrai mažiau tai darysite.