Mąstant apie tokį scenarijų tuomet, kai į saulę žvelgiame temstant ar švintant, gali atrodyti, kad galime justi skirtumą tarp šių dviejų dienos momentų. Tačiau tikrame gyvenime neįmanoma visiškai atskirti savo vaizdo suvokimo nuo laiko įsisąmoninimo. Taigi ar egzistuoja koks nors objektyvus būdas atskirti kylančią saulę nuo besileidžiančios?
Pasak atmosferos fizikų Davido Lyncho ir Williamo Livingstono, atsakymas yra „ir taip, ir ne“.
Visi „prieblandos reiškiniai“ simetriškai išsidėstę priešingose vidurnakčio pusėse ir tarp saulėtekio bei saulėlydžio vyksta atvirkštine tvarka, knygoje „Spalva ir šviesa gamtoje“ pažymi jie. Tai reiškia, kad nėra jokios būdingos natūralios žymios jų optinio skirtumo priežasties. Tačiau simetriją sulaužo du žmogiškieji veiksniai.
Pirmasis slypi mūsų galvoje. „Saulei leidžiantis, mūsų akys prisitaikę prie dienos šviesos ir gali būti net šiek tiek išvargintos dienos darbų. Šviesai blėstant, mes negalime prisitaikyti taip greitai, kaip tamsėja dangus. Kai kurie atspalviai gali būti prarandami ar pastebimi tik tuomet, kai saulė leidžiasi. Saulei kylant nakties tamsa mums būna suteikusi labai aštrų naktinį regėjimą, tad kiekvienas blyškus, mažytis pokytis dangaus spalvoje yra akivaizdus“, – teigia D.Lynvhas ir W.Livingstonas.
Trumpai tariant, auštant galima pastebėti daugiau spalvų nei temstant.
Žmogaus veikla taip pat padeda šiuos du paros laikus atskirti. „Saulei leidžiantis dangus pilnas teršalų ir vėjo sukeltų dalelių. Naktį vėjai nurimsta, smogą sukelianti veikla sumažėja, o atmosfera apsivalo. Auštant dangus būna ryškiausias nei bet kuriuo kitu paros metu“, – tvirtina mokslininkai.
Tačiau skonio reikalas, ar tarša, ar jos trūkumas padeda sukurti gražesnius saulėlydžius ir saulėtekius. Auštant giedresnis dangus leidžia pro atmosferą iki mūsų akies prasiskverbti daugiau raudonų ir oranžinių atspalvių, o tankesnė atmosfera temstant šias spalvas prigesina, tad saulėlydžiai būna labiau išblukę.
Kita vertus, daugiau dulkių ir smogo (saulei leidžiantis) kartais gali išsklaidyti šviesą didesniame dangaus regione, taip sukuriant didesnę spalvų drapiruotę. Auštant spalvos dažniausiai būna labiau susitelkusios aplink saulę. Dažnai saulėtekį nuo saulėlydžio galima atskirti pagal tai, kad pastarasis atrodo labiau chaotiškas, o pirmasis – tvarkingesnis.
Anot astrofiziko Neilo Degrasse'io Tysono, Haydeno planetariumo Niujorke direktoriaus, saulėtekį ir saulėlydį galima atskirti jį nufilmavus ir žiūrint atbulai.
Dėl Žemės pokrypio, saulė nesileidžia ir nekyla vertikalia linija, o tam tikru kampu. „Žiūrint iš visų platumų į šiaurę nuo Vėžio atogrąžos (23,5 laipsniai į šiaurę nuo pusiaujo), saulė visuomet kyla į viršų kampu į dešinę, ir leidžiasi žemyn kampu į dešinę. Štai kaip galima pastebėti netikrą saulėtekį filme – tuomet ji juda į viršų ir į kairę. Filmų kūrėjai dažniausiai nesikelia anksti ryte, kad nufilmuotų tikrą saulėtekį. Taigi vietoj to jie nufilmuoja saulėlydį ir tuomet parodo atbulai, manydami, kad niekas nepastebės“, – savo tinklaraštyje rašo mokslininkas.
