Žmonių juokas gali išreikšti įvairias emocijas – nuo teigiamų jausmų, pavyzdžiui, malonumo, iki neigiamų, tarkim – pasibjaurėjimo. Žmonės taip pat juokiasi išgirdę anekdotą arba pamatę ką nors, kas jiems atrodo juokinga. Šioje vietoje nėra žinoma, ar gyvūnų intelektas apima tai, ką žmonės vadina humoro jausmu.
Visgi, daugelis gyvūnų žaisdami skleidžia garsus, būdingus tik šiai maloniai socialinei sąveikai. Mokslininkai mano, kad tokie vokalizavimai yra artimas žmogaus juoko analogas. Neseniai mokslininkai tyrė žaidimo vokalizaciją, norėdami išsiaiškinti, kiek ji paplitusi tarp gyvūnų. Komanda nustatė 65 rūšis, kurios žaisdamos „juokėsi"; dauguma jų buvo žinduoliai, tačiau kelios paukščių rūšys taip pat demonstravo žaismingą juoką. Remiantis naujuoju tyrimu, ši nauja analizė gali padėti mokslininkams atsekti žmogaus juoko evoliucines ištakas.
Juoko prigimtis – kova
Kadangi kai kurios žaidimo elgsenos rūšys primena kovą, gyvūnai žaisdami gali vokalizuoti arba juoktis, kad jų tarpusavio santykiai netaptų agresyvūs ar žalingi, – balandžio 19 d. žurnale „Bioacoustics“ pranešė tyrėjai. Skirtingai nuo kovos, žaidimas paprastai kartojasi ir vyksta nepriklausomai nuo kito socialinio elgesio, pavyzdžiui, poravimosi ar maisto paieškos, sakė pagrindinė tyrimo autorė Sasha Winkler, Kalifornijos universiteto Los Andžele biologinės antropologijos doktorantė.
Anksčiau dirbdama su rezus makakomis (Macaca mulatta) Winkler pastebėjo, kad žaisdamos beždžionės tyliai dūsauja. Pasak jos, daugelis kitų primatų žaisdami taip pat vokalizuoja. Winkler ir tyrimo bendraautorius Gregas Brajantas, Kalifornijos universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius ir katedros vedėjo pavaduotojas, svarstė, ar gyvūnų juokas gali būti dar labiau paplitęs. Jie peržiūrėjo dešimtis ankstesnių tyrimų ieškodami, ar kuris nors gyvūnas žaidimo metu duoda vokalinį signalą.
Jų tyrimas aptiko dešimtis pavyzdžių, o apie vokalinius žaidimo signalus rašoma „visoje žinduolių literatūroje, ypač tarp primatų, graužikų, socialinių plėšrūnų ir (kiek mažiau) jūrų žinduolių“, – rašo mokslininkai tyrime.
Daugelis šių garsų sklido tik žaidimo metu, pavyzdžiui, beždžionės vervetės (Chlorocebus aethiops) murkimas, žiurkėno (Rattus norvegicus) ultragarsinis trimitas, skiauterėtojo delfino (Tursiops truncatus) švilpimas ir voverinės beždžionės (Saimiri sciureus) pypsėjimas. Tyrimo duomenimis, dauguma primatų rūšių, įskaitant šimpanzes, gorilas, beždžiones ir babuinus, demonstravo žaismingą juoką: nuo kvėpuojančių klyksmų, lūpų kutenimo ir kūkčiojimo iki klyksmų, trimitų ir klyksmų.
Tyrimuose, kuriuose aprašytos žuvys, varliagyviai ir ropliai, apie žaismingą juoką nebuvo pranešta, galbūt todėl, kad kyla abejonių, ar šiose gyvūnų grupėse apskritai egzistuoja poreikis žaidimams.
Evoliucijos tyrimai veda prie kvėpavimo
Manoma, kad žmonių juokas atsirado žaidimo metu, o šią hipotezę patvirtina su žaidimu susijęs daugelio primatų rūšių juokas kvėpavimo metu. Žmonių juokas galėjo išsivystyti iš panašaus dūsavimo garso, kuris „evoliucijos eigoje tapo ritualizuotu vokaliniu „ha ha ha“, kurį naudojame ir šiandien“, – sakė Winkler. Žmonės vis dar juokiasi žaisdami, tačiau juoką taip pat įtraukiame į kalbą ir su žaidimu nesusijusį elgesį, juoką naudojame įvairiais būdais, kad išreikštume įvairias emocijas, kurios gali būti teigiamos arba neigiamos, pranešė tyrėjai.
Žmonių juokas nuo kitų gyvūnų juoko skiriasi dar vienu svarbiu dalyku – savo garsumu. Žmonės garsiai transliuoja savo juoką, dažnai taip siekdami įsitvirtinti grupėje. Palyginimui, kai juokiasi dauguma gyvūnų, garsas yra labai tylus – tik tiek, kad jį išgirstų juokdario partneris, teigiama tyrime.
„Tikrai žavinga, kad tiek daug gyvūnų turi panašią vokalizacijos funkciją žaidimo metu, – „Live Science“ komentavo Winkler. „Tačiau mes turime šias unikalias žmogaus juoko dalis, kurios taip pat yra svarbi ateities tyrimų sritis.“