Ar mūsų aplinka saugi? Atsako Radiacinės saugos centro specialistai

Ar oras, kuriuo kvėpuojame, vanduo, kurį geriame, maistas, kurį valgome, radiologiniu požiūriu yra saugūs? Ar gali į mūsų šalį patekti prekių ir produktų, skleidžiančių jonizuojančią spinduliuotę?
RSC / Gyventojų apšvitos stebėsenos skyriaus vedėja Rima Ladygienė.
RSC / Gyventojų apšvitos stebėsenos skyriaus vedėja Rima Ladygienė. / Irmanto Gelūno / Gretos Skaraitienės nuotr. / BNS nuotr.

Šiuos ir kitus klausimus 15min nagrinėja kartu su Radiacinės saugos centro (RSC) Gyventojų apšvitos stebėsenos skyriaus vedėja Rima Ladygiene.

Radonas – pagrindinis apšvitos šaltinis

Jau pačioje pokalbio pradžioje Gyventojų apšvitos stebėsenos skyriaus vedėja Rima Ladygienė pabrėžė: „Iš tikrųjų mūsų aplinka yra saugi. Mes tą galime drąsiai sakyti, nes RSC vertina apie 20 veiksnių, veikiančių žmogų visoje aplinkoje: tai – radionuklidai ore, vandenyje, maiste, dirvožemyje, statybinėse medžiagose ir kituose aplinkos komponentuose.“

Iš tikrųjų mūsų aplinka yra saugi. Mes tą galime drąsiai sakyti, nes RSC vertina apie 20 veiksnių, veikiančių žmogų visoje aplinkoje.

Sakykime, jūs sėdite kambaryje namie, o gal dirbate biuro patalpose – kokia spinduliuotė ir iš kokio objekto sklinda ir jus veikia? Daugiausia mūsų aplinkoje yra radono. Tai radioaktyvios dujos, kurių natūraliai yra atmosferos ore. Radonas 8 kartus tankesnis už vidutinį atmosferos dujų tankį, todėl šios dujos kaupiasi žemai esančiose patalpos erdvėse, pavyzdžiui, rūsiuose, ten jų koncentracija yra didžiausia.

Radonas sudaro 40–50 proc. visos metinės apšvitos dozės, kurią Lietuvos gyventojas gauna iš gamtinių šaltinių, o šių dujų koncentracija skirtingose planetos vietose gali labai skirtis, nes tam įtakos turi grunto sudėtis, nuo kurios priklauso jame esančio urano koncentracija.

Lietuvoje radono gerokai mažiau nei gyvenant „ant akmens“

„Radonas iš žemės gelmių patenka į pastatą, o kiek jame užsilaiko, priklauso nuo pastato sandarumo. Kadangi šios dujos sunkesnės už orą, jų visada daugiau pirmame aukšte, todėl daugiau radono apšvitos gauna gyventojai, gyvenantys ar dirbantys pirmame aukšte, o dar daugiau – darbo dieną praleidžiantys prastai vėdinamame rūsyje. Su įkvepiamu oru šių dujų patenka į mūsų organizmą, skildamos alfa dalelės apšvitina kvėpavimo takus ir plaučius bei gali sukelti plaučių vėžį.

Lietuvoje iš Žemės gelmių sklindantis radono kiekis nėra didelis, kadangi mūsų grunte dominuoja nuosėdinės uolienos, kuriose urano yra palyginti nedaug – žymiai didesnę apšvitą patiria tų šalių gyventojai, kurie gyvena „ant akmenų“.

Lietuvoje iš Žemės gelmių sklindantis radono kiekis nėra didelis.

Tai – skandinavai, italai, austrai, čekai, dalis Vokietijos ir pan., kur natūralus gamtinis radono fonas žymiai didesnis, todėl statant pastatus tokiose vietose, taikomos tam tikros inžinerinės priemonės, užkardančios radono patekimą į patalpą (oro išsiurbimas iš po pamatų ir pan.). Lietuvoje tokių priemonių taikyti nereikia, nes rizika gerokai mažesnė, bet nežiūrint į tai, reiktų pagalvoti apie veiksmus ar priemones, kurios sumažintų į mūsų organizmus patenkantį radono kiekį“, – pasakoja R.Ladygienė.

Šiuo tikslu RSC bendradarbiauja su statybos, inžinerijos, architektūros ir kitų sričių specialistais.

RSC specialistė atskleidžia, kad per 20 metų atlikę apie 3 000 tyrimų, Radiacinės saugos centro specialistai yra nustatę gyvenamųjų pastatų, kur radono kiekis viršija atskaitos lygį.

„Jų gyventojams rekomendavome sandarinti pastato plyšius, įsirengti mechanines vėdinimo sistemas, kad gyvenamose patalpose radono būtų mažiau ir gyventojai patirtų mažesnę apšvitą“, – sako R.Ladygienė.

Sienos irgi skleidžia apšvitą, bet nerimauti nereikia

Patalpose apšvita sklinda ir iš sienų, grindų, lubų, t. y. statybinių medžiagų. Tai suprantama, nes pagrindinės statybinių medžiagų žaliavos – grunte esančios medžiagos, todėl statybinėse medžiagose yra tų pačių gamtinių radionuklidų, kokių yra grunte.

Iš statybinių medžiagų sklindanti gama spinduliuotė taip pat veikia patalpoje esančius žmones, tačiau baimintis nereikia – statybų sektoriuje plačiai taikomose medžiagose (žvyre, betone, smėlyje ir pan.) gamtinių radionuklidų yra labai nedaug.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr. /Radiacinės saugos centras
Irmanto Gelūno / BNS nuotr. /Radiacinės saugos centras

„Iš tikrųjų, Lietuvoje gaminamos statybinės medžiagos yra saugios ir jos gali būti naudojamos be apribojimų. Nereikia nerimauti išgirdus, kad statybinės medžiagos skleidžia jonizuojančią spinduliuotę – Lietuvoje gaminamų statybinių medžiagų sukeliama apšvita yra labai nedidelė – be jokių apribojimų galime naudoti cementą, betoną, dolomitą, žvyrą ir smėlį.

Tai saugios medžiagos. Šiek tiek didesnis jonizuojančios gama spinduliuotės kiekis išsiskiria iš atvežtinių medžiagų: granito ir panašių vulkaninės kilmės žaliavų, bet mūsų gyvenamoje aplinkoje šios medžiagos nėra vyraujančios“, – tikina Radiacinės saugos centro (RSC) Gyventojų apšvitos stebėsenos skyriaus vedėja ir kaip pavyzdį pateikia Vilniuje Gedimino aikštėje stovintį granitinį paminklą Gediminui.

„Šio paminklo medžiaga pasižymi didesniu radioaktyvumu ir toje vietoje, pamatavus radiacinį foną, jis visada yra šiek tiek aukštesnis. Bet žiūrint radiacinės saugos požiūriu, vieta yra saugi, juk niekas prie to paminklo nebūna dieną naktį, nenakvoja, taigi rizika yra minimali.“

Tiek Europos Sąjungoje, tiek Lietuvoje sudarytas statybinių medžiagų, kurios prieš patenkant į rinką turi būti radiologiškai ištirtos, sąrašas. Sertifikuojant jame esančias medžiagas, privalu turėti radiologinių tyrimų dokumentą.


Kuo labiau koncentruota medžiaga, tuo didesnė apšvita

Paprašyta įvardinti didesnę jonizuojančią spinduliuotę skleidžiančias statybines medžiagas, R.Ladygienė atskleidžia: „Didesniu radioaktyvumu pasižymi keramzitas – nors jis gaminamas iš molio, tačiau tai yra koncentruota medžiaga, kaip ir šlakas. Medžiagų, skleidžiančių kiek didesnį radioaktyvumą, naudojimas nedraudžiamas, tačiau yra reikalavimai, kad tokių medžiagų pastato konstrukcijoje būtų ne daugiau kaip 10 proc.“

RSC specialistė tikina, kad nereikia baimintis ir dėl importuojamų statybinių medžiagų.

RSC specialistė tikina, kad nereikia baimintis ir dėl importuojamų statybinių medžiagų: reikalavimai statybinėms medžiagoms visoje ES yra vienodi, be to, ir kitose pasaulio šalyse taikomi tie patys radiacinės saugos principai bei reikalavimai, tad statybinė medžiaga negali patekti į rinką neturėdama atitinkamo radiologinio vertinimo.

RSC, atlikdamas radiologinį statybinių medžiagų vertinimą, nurodo, kurias medžiagas galima naudoti be apribojimų, kurias reikia naudoti mažesniais kiekiais, o jei medžiaga turi savyje daugiau radioaktyvių medžiagų, tada jas galima naudoti atvirose vietose: kelių inžineriniams sprendimams, užpilant įdubas ir pan.

Gerkite ir valgykite drąsiai – tai saugu

„Geriamasis vanduo ir maisto produktai Lietuvoje yra saugūs. Užterštumas dirbtinės kilmės radionuklidais yra labai nežymus, nes dauguma maisto produktų auga ariamose dirvose, ir jei po Černobylio atominės elektrinės (Černobylio AE) avarijos kažkur iškrito tam tikras radioaktyviųjų medžiagų kiekis, tokios medžiagos jau nusėdo į gilesnius dirvos sluoksnius, tad Lietuvoje išauginti žemės ūkio produktai tikrai yra švarūs ir nekelia jokios apšvitos rizikos.

Geriamojo vandens kokybė taip pat yra labai gera, nes Lietuva naudoja požeminių šaltinių vandenį – nenaudoja upių ar kitų paviršinių vandens telkinių vandens, į kurį gali patekti bet kokia tarša. Be to, vykdant valstybinį radiologinį aplinkos monitoringą, geriamasis vanduo yra nuolat tikrinamas.

Tikrinami ir įvairių regionų, įvairios rūšies vietinės kilmės maisto produktai – gana platus monitoringo tinklas leidžia mums drąsiai sakyti, kad su maisto produktais problemų neturime“, – aiškiai abejones išsklaido RSC specialistė.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr. /Radiacinės saugos centras
Irmanto Gelūno / BNS nuotr. /Radiacinės saugos centras

Europos Sąjungos šalyse pagamintus maisto produktus tikrina produkto šalis gamintoja, todėl jokių apribojimų maisto produktų importui ar eksportui ES viduje nėra. Tam tikri reikalavimai taikomi maisto produktams, atvežamiems iš trečiųjų šalių ar tam tikrų regionų.

Pavyzdžiui, jei maisto produktai importuojami iš Ukrainos, nežiūrint į tai, kad jie atkeliauja su atitinkamais sertifikatais, krovinys pasienyje laukia tol, kol atrenkami ir ištiriami mėginiai. Tokius tyrimus atlieka Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

Tą patį galima pasakyti ir apie iš Japonijos importuojamus produktus. Didesnėmis rizikos šalimis laikomos tos valstybės, kuriose įvyko atominių elektrinių avarijos arba kuriose po tokių įvykių buvo užfiksuotas gerokai padidėjęs radiologinis užterštumas, pvz., Černobylio kaimynystėje esanti Baltarusija.

Černobylio atominės elektrinės avarijos pasekmės vis dar jaučiasi

„Nors nuo Černobylio AE avarijos praėjo jau 38 metai, plačiausiai po avarijos paplitę radioaktyvūs cezio radionuklidai (Cs-137) suskilo tik per pusę, nes šio radionuklido pusėjimo trukmė yra 30 metų.

Tą mes labai aiškiai matome atlikdami dirvožemio tyrimus ūkinės veiklos nepaliestose plotuose – miškuose ar pievose. Tokiose vietose cezio radionuklidas yra apie 30 cm gylyje ir, kaip minėjau, suskilęs tik per pusę. Jo buvimą užfiksuojame tyrinėdami grybus, nes grybai sukaupia daugiausia radioaktyvių medžiagų.

Bet labiausiai Černobylio AE avarijos pasekmes pastebime tirdami medieną. Pati mediena nėra pavojinga, tačiau jei gyventojas namus šildo medienos granulėmis, o vėliau pelenus naudoja kaip trąšas, jo darže užaugintos daržovės gali pasižymėti didesniu radiologiniu užterštumu – kai deginama mediena virsta pelenais, radioaktyvaus užterštumo koncentracija juose padidėja 100 kartų. Tręšiant daržus, radionuklidų patenka į daržoves, iš šių – į mūsų organizmus ir tada apšvitos rizika yra žymiai didesnė.

Bet labiausiai Černobylio AE avarijos pasekmes pastebime tirdami medieną.

Prieš 10 metų dideli medienos kiekiai į Lietuvą buvo importuojami iš Baltarusijos, nes toje šalyje ji buvo daug pigesnė. Matėme, kad situacija nėra gera, tad teko įsikišti, kad eksportas iš Baltarusijos, tam tikrų Rusijos sričių ir Ukrainos būtų kontroliuojamas – kurui skirta importuojama mediena privalėjo turėti pažymėjimą, kad joje esančių radionuklidų kiekis neviršija nustatytos, pakankamai saugios, ribos.

RSC darbuotojai pasirinktinai sulaikydavo ir tikrindavo gabenamus krovinius ir jei dokumentuose nurodytas lygis neatitikdavo realaus, krovinys važiuodavo atgal. Kontrolė sutvarkė rinką ir į mūšų šalį nebuvo vežama padidėjusiu radionuklidų lygiu pasižyminti, kurui skirta mediena“, – pasakoja R.Ladygienė.

Pasak RSC specialistės, statybose naudojama mediena jokio pavojaus nekelia: net jei joje būtų šiek tiek didesnis radioaktyviojo cezio kiekis, o dabar, kai mediena nebeimportuojama iš Baltarusijos, situacija visai kita – lietuviška mediena nėra radioaktyvi.

Prekes tikrina stacionari dozimetrinės kontrolės įranga

Kalbant apie importą ir galimas grėsmes, reiktų paminėti, kad visuose pasienio punktuose, per kuriuos į mūsų šalį keliauja kroviniai (nesvarbu ar atkeliauja sausumos, oro, vandens keliais), įrengta stacionari dozimetrinės kontrolės įranga (radiacijos vartai).

Ši įranga yra labai jautri ir visada užfiksuoja krovinį, skleidžiantį nors kiek padidėjusią jonizuojančiąją spinduliuotę. Tikrinami visi kroviniai, taip pat ir maisto produktai. Yra buvę atvejų, kai siuntos buvo grąžintos. Taigi į šalį tikrai nepateks neaiškios kilmės medžiaga – radiacijos vartai saugo patikimai.

Daugiau informacijos apie radiacinę saugą rasite skiltyje – Lietuvos žmonių radiacinė sauga.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų