Jau įprastą penktadieninio filmo žiūrėjimą ši šeima nusprendė pakeisti interaktyviu LEGO serijos vaizdo žaidimu. Juk svarbiausia yra praleistas laikas drauge, o ne pasirinkta medijų meno rūšis. Ar ne?
Daliai vyresnių žmonių nupasakotoji situacija gali sukelti nuostabą ar netgi nerimą. Juk Lietuvoje (leiskite pastebėti, kaip ir daugelyje kitų postsovietinių valstybių) žaidimai, kaip viena iš galimų laisvalaikio praleidimo formų, iki šiol yra vertinami gan kritiškai. O ką jau kalbėti apie šio medijų meno traktavimą kaip pilnavertės meninės išraiškos, kuri gali būti prilyginama kino filmams ar literatūros kūriniams?
Neretai žiniasklaida bei žinomi minties lyderiai žaidimus linksniuoja kaip absoliutų blogį. Dėl raganų medžiokle dvelkiančių pareiškimų galima susidaryti nuomonę, jog būtent vaizdo žaidimai yra kalti dėl dalies mūsų visuomenę užklupusių negandų, kaip antai smurto protrūkių, priklausomybės nuo kompiuterio, bendravimo problemų ar netgi dėl agresyvaus vairuotojų elgesio keliuose.
Ir čia norėtųsi atkreipti dėmesį, jog daugybė mokslinių tyrimų patvirtina faktą, jog nėra nustatytos tiesioginės koreliacijos tarp žaidimuose esančio žiauraus turinio bei žaidžiančių asmenų smurto išraiškos realybėje. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog vaizdo žaidimuose perteikiamas turinys negali neigiamai paveikti vaiko raidos ar tolimesnės jo mąstysenos. Neretai žaisdamas vienas vaikas negali pilnai suprasti ar tinkamai interpretuoti žaidimuose vykstančių įvykių, todėl čia neišvengiamai yra reikalingas tėvų įsitraukimas.
Verta paminėti, jog šiuo atveju tėvų įsitraukimas nėra suvokiamas kaip kategoriškas žaidimams skiriamo laiko ribojimas ar uždraustų žaidimų sąrašo sudarymas. Žaidimus reikėtų traktuoti kaip vieną iš galimų laisvalaikio praleidimo formų, likus laiko nuo būrelių, pasiruošimo pamokoms, šeimos išvykų ar namų ruošos darbų. Remiantis 2014 metais Oksfordo universitete atliktos studijos duomenimis, optimalus laikas, kuris gali būti praleistas žaidžiant ir neturintis nepageidaujamų poveikių vaiko jausenai, yra iki 1 valandos per dieną.
Kokie žaidimai tinkami vaikams?
Patį žaismo procesą galima interpretuoti dvejopai – pirmiausia apsisprendžiant dėl žaidimų, kuriuos vaikas gali žaisti vienas (dar geriau, skatinant jį ne žaisti pavieniui, o tai daryti kompanijoje, būnant su broliu/sese/draugu), bei nusprendžiant dėl žaidimų, kurie bus žaidžiami šalia esant tėvams.
Į pirmąją kategoriją turėtų papulti žaidimai, kurių turinys vaikui bus nesunkiai suvokiamas. Tam puikiai tinka „Tearaway“, „Minecraft“ ar LEGO serijos žaidimai. Antroji kategorija yra kur kas svarbesnė, nes jos paskirtis pirmiausia yra šviečiamojo pobūdžio, kuomet tėvų pagalba žaidimuose matomiems įvykiams yra suteikiamas tikro pasaulio atspindį turintis kontekstas. Tam gali būti pasitelkiami žaidimai, kuriuose yra būtina priimti tolimesnę siužeto eigą paveikiančius sprendimus.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad diskusija apie tai, kas yra matoma žaidime, ir kaip tai suvokia pats vaikas, yra itin svarbi perteikiant pasaulio supratimą, kvestionuojant vaiko priimtus sprendimus ar skiepijant tam tikras vertybes. Iš kitos pusės, žaidžiant rimtesnio pobūdžio žaidimus, dažnai yra sunku išvengti smurto ar necenzūrinės leksikos kupinų scenų. Čia vėlgi yra reikalingas tėvų įsitraukimas, kurio metu yra parenkami tokie žaidimai ar jų turinys, tinkamas žaisti su vaikais.
Žaidimų parinkimo procesą galima prilyginti šeimyninės išvykos į kitą šalį planavimui, kuomet suaugusieji, prieš pasirinkdami kelionės tikslus, prieš tai perskaito patarimus internete, tinklaraščių įrašus ar komentarus socialiniuose tinkluose. Ir tam tikrai nėra būtina griežtai sekti ant žaidimo dėžučių pavaizduotus PEGI ar ESRB reitingus. Jaunesniems žaidėjams skirtas turinys neretai suaugusiesiems gali pasirodyti neįdomus ar neįtraukiantis, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad su vaikais nėra galima žaisti suaugusiems skirtų žaidimų, kaip GTA ar „Borderlands“. Dažniausiai pernelyg brandaus turinio neigiamą efektą, kaip antai necenzūrinę leksiką ar filmukuose pateiktus nemalonius įvykius, galima sušvelninti tam tikras istorijos detales išverčiant taip, kaip suaugęs norėtų, kad jas suprastų jaunasis žaidėjas.
Žinoma, istorijos interpretavimas norima linkme ne visada yra veiksminga išeitis. Čia vėlgi reikia atsiminti faktą, jog būtent suaugusysis yra žaidimo moderatorius, nuo kurio priimtų sprendimų priklausys, kokį žaidimą matys ir žais vaikai. Pavyzdžiui, net ir skandalingai išgarsėjusius GTA serijos žaidimus laisvai galima pritaikyti žaidžiant su vaikais. Žinoma, tam tikrai nėra būtina vykdyti pagrindines žmonių tardymo ar bankų apiplėšimų misijas. Vietoj to galima pasitelkti atviro pasaulio siūlomas galimybes, pavyzdžiui, mokytis pilotuoti akrobatinius lėktuvus, laikantis kelių eismo taisyklių, ir automobiliu (žinoma, nevogtu) nuvykti į paplūdimį, ten grožėtis saulėlydžiu ar tiesiog keliauti į kalnus fotografuoti laukinių žvėrių.
Šioje vietoje išryškėja dar vienas neabejotinas kompiuterinių žaidimų pranašumas – jie padeda mokytis užsienio kalbą bei plėsti žodyną. Tėvams žaidžiant drauge ir verčiant dialogus į lietuvių kalbą yra ne tik pašalinamas linijiniškumo jausmas, kuris būdingas vadovėliams, bet pats mokymosi procesas įgauna socialinį prieskonį – užsienio kalbos mokomasi būnant drauge.
Žaidimai, kad ir kokie jie bebūtų (t.y. fiziniai ar skaitmeniniai), pirmiausia yra socialinis reiškinys, grindžiamas sąveika tarp žaidėjų bendradarbiavimu ar varžymusi. Tą reikia atsiminti ir pradedant žaisti žaidimus su vaikais. Net ir tie žaidimai, kurie turi tik vieno žaidėjo režimą, gali laisvai būti žaidžiami drauge su vaikais, aptariant, kokie bus priimami sprendimai, paveiksiantys tolimesnį siužetą, kokia taktika bus naudojama ginant savo teritorijas ar paprasčiausiai vykdant misijas pakaitomis.
Namuose sukuriant atmosferą, jog žaidimai neturi būti žaidžiami po vieną, vaiko pasąmonėje formuosis asociacija, jog žaismo procesas bus įtraukiantis tik tokiu atveju, jei tai bus daroma sąveikaujant su kitais žmonėmis. Formuojant tokį žaismo modelį iš esmės yra nušaunami du zuikiai vienu metu. Pirmuoju atveju, žaidimai tampa kiek kitokia ryšio tarp šeimos ar draugų palaikymo priemone, leidžiančia ne tik sumažinti atotrūkį tarp šeimos narių, bet ir išgirsti apie problemas, su kuriomis vaikas susiduria mokykloje ir darželyje. Iš kitos pusės, vaikams nejaučiant malonumo žaisti pavieniui, bet kokia kita veikla, kaip maisto gaminimas, knygų skaitymas, ėjimas pasivaikščioti, kuri bus atliekama kartu, taps labiau patraukli. Didžiąją dalį visuomenėje su kompiuteriniais žaidimais siejamų problemų galima nesunkiai išspręsti pasitelkiant įžangoje iškeltą mintį – tiesiog žaisti kartu.
Žaidimų šeimoje tema plačiau bus nagrinėjama ir spalio 29–30 dienomis vykstančiame renginyje „GameOn“, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Renginyje bus įkurta speciali erdvė skirta šeimai, kurioje lankytojai galės iš arčiau susipažinti su žaidimais, tinkančiais visoms amžiaus grupėms. Šalia žaidimų parodos taip pat vyks ir Žaidimų kultūros konferencija, kurioje kompetentingi pranešėjai kalbės apie žaidimų edukaciją, verslą bei tai, kaip šį santykinai naują medijų meną „vartoti atsakingai“, kaip išsirinkti žaidimus, kuriuos smagiausia žaisti šeimoje.
