Surastas mamutas paskutinį kartą letenomis žemę lietė maždaug prieš 40 tūkst. metų, tačiau biologai tvirtina, kad jo kūno liekanų turėtų užtekti pilnam mamuto ląstelių atkūrimui.
„Vėdryne“ (ang. Buttercup) pramintą mamuto patelę klonuoti bandys JAV ir Pietų Korėjos mokslininkai.
Tačiau viena kliūtis vis dar išlieka: mokslas nėra pakankamai pažengęs, kad sugebėtų atlikti panašaus masto bandymus, nepažeidžiant etinių principų.
Tačiau ar tikrai galime klonuoti mamutą? Ir kada verta tikėtis to sulaukti?
„Mamutą klonuoti tikrai įmanoma, tačiau tai būtų didžiulis techninis iššūkis“, – lyg susitarę tvirtina mokslininkai. Užšaldamas nugaišusio gyvūno kūnas pakankamai gerai užsikonservuoja, tačiau šaltis tuo pačiu jo ląsteles ir suardo.
Egzistuojančio gyvūno klonavimo (pavyzdžiui avies Dolly) metu pasitelkiama visa kūno ląstelė, kuri Petri inde suskaidoma ir įsodinama į „tuščią“ kiaušialąstę (be gyvūno-donaro DNR). Tačiau jei ląstelė yra sužalojama, užšalimo metu susidarančių ledo kristalų, to atlikti jau neįmanoma.
Vis dėlto mokslininkai sėkmingai klonavo pelę, kuri buvo užšaldyta 16 metų. Tiesa, tam jiems reikėjo pasitelkti kiek kitokią techniką: išskyrus DNR iš ląstelės branduolio, jis buvo sušvirkštas tiesiogiai į kiaušinėlį. Tai verčia manyti, kad, iš esmės, tas pats gali būti taikoma ir mamutui, tačiau yra kita didžiulė kliūtis. Per tūkstančius metų, praleistų įšale, degraduoja pati DNR. Nors mokslininkai ir gali užšaldyti nesuskaičiuojamą kiekį pelių bei naudoti jų visas ląsteles kaip panorėję, tačiau tinkamų mamuto elementų, su kuriais galima dirbti, lieka labai nedaug.
Būtent dėl šios priežasties, radus bent šiek tiek geriau išsilaikiusius šių išnykusių gyvūnų palaikus, pasaulio paleontologų tarpe kyla subruzdimas. Ypač mokslininkus džiugino faktas, kad nepažeistąją mamuto DNR dalį galima įterpti į giminingų Azijos dramblių genomą. Tačiau šis pareiškimas sulaukė aštrios mokslo etikos sargų kritikos. Kadangi, tokia praktika pareikalautų daug eksperimentų, kurių metu šie didingi gyvūnai kentėtų ar net mirtų.
Kaip matome, biologai jau gali rinktis net iš kelių klonavimo variantų. Kartu su tuo galimybė atkurti mamutą darosi vis realesnė. Tačiau viena kliūtis vis dar išlieka: mokslas nėra pakankamai pažengęs, kad sugebėtų atlikti panašaus masto bandymus, nepažeidžiant etinių principų. Ir kol žmonija neras balanso tarp šių dviejų jautrių sričių, gauruotųjų mamutų, bėgiojančių mūsų laukais ir pievomis, ko gero, neišvysime.
