Kaip rašo leidinys „Ars Technica“, visų mūsų planetos gyventojų esminius fizinius poreikiu galima būtų patenkinti akimirksniu neišeikvojant mūsų planetos išteklių. Tačiau nebūtų įmanoma „pirmojo pasaulio“ gyvenimo standartus suteikti kiekvienam asmeniui planetoje nesusidūrus su tokiu išteklių naudojimo greičiu, kuris būtų „2-6 kartus didesnis už tvarų“, - rašo tyrimo autorius Danielis O'Neillas. Taigi, norint visiems planetos gyventojams pagerinti gyvenimą, yra tik vienas kelias: drastiškai padidinti išteklių naudojimo efektyvumą.
D.O'Neillas su kolegomis vertino išteklius, kurių žmonės sunaudoja daug ir kurie yra kritiškai svarbūs planetos sveikatai: gėlą vandenį, anglies dvideginį, azotą ir fosforą. Peržengus tam tikras šių išteklių „planetines ribas“ kyla pasaulinio aplinkosauginio stabilumo griūties rizika – nors šiuo atžvilgiu mūsų padėtis ir taip nėra gera.
Ribos
Naujajame moksliniame darbe buvo vertinamos 150 valstybių ir jų gebėjimas patenkinti žmogaus poreikius, nuo pačių esminių (mityba, sanitarija, apsauga nuo kraštutinio skurdo) iki pažangesnių (lygybė, demokratija ir kt.). Pagal šiuos duomenis jie vertino, kaip gerai kiekviena valstybė geba patenkinti savo piliečių poreikius ir kiek tai kainuoja planetos išteklių prasme. Siekiant globalinės utopijos, kiekviena valstybė turėtų patenkinti visų savo gyventojų poreikius, neviršydama savo planetos išteklių dalies sunaudojimo.
Interaktyviame grafike matomi ganėtinai nestebinantys rezultatai: valstybės, kurių gyventojai dagiausiai džiaugiasi gyvenimo kokybe, išnaudoja daugiau išteklių nei derėtų, o valstybės, kurios išteklius naudoja taupiai, dažniausiai atsilieka gyventojų gerovės požiūriu. Tad tokios valstybės, kaip JAV, Kanada, Prancūzija ir Japonija, džiugina savo gyventojus, bet liūdina planetą, o tokios šalys, kaip Malavis ar Nepalas, nenaudoja daug išteklių, bet ir nepasiekia mokslininkų nustatytų pakankamos gyventojų gerovės kriterijų
Bet tokia atvirkštinė koreliacija nėra ideali: kai kurios valstybės yra blogos ir savo gyventojams, ir planetai – šiuo požiūriu išsiskiria Turkija, Mongolija, Pietų Afrika bei Svazilendas. Šios šalys peržengia 5-6 iš 7 aplinkosauginių ribų, kurias nubrėžė mokslininkai, tačiau arba visiškai nepasiekia nė vieno (Svazilendas) arba pasiekia tik 3 iš 11 (Mongolija) gyventojų kokybės rodiklių apatinių ribų.
Kita vertus, esama tokių valstybių, kurios mažomis išteklių sąnaudomis pasiekia gerus rezultatus. Šiuo požiūriu išsiskiria Vietnamas – pasiekė 6 iš 11 gyventojų gerovės ribų ir peržengė tik 2 iš 7 išteklių naudojimo ribas. Vokietija taip pat nežymiai išsiskiria turtingųjų valstybių fone – pasiekti visi gerovės tikslai, bet peržengtos tik 5 iš 7 išnaudojimo ribų.
D.O'Neillas su kolegomis nurodo, kad efektyviausiai veikiančios valstybės suteikia vilties: „kai kurios šalys geba pasiekti socialinės gerovės tikslus išnaudodamos kur kas mažiau išteklių. Tokie rezultatai parodo, jog įmanoma siekti gyventojų gerovės išsaugant planetos tvarumą“.
Deja, Lietuvos pozicija šiame grafike neturėtų džiuginti nei D.O'Neillo, nei mūsų pačių – peržengiame 6 iš 7 aplinkosauginių ribų, tačiau pilnai patenkiname vos 5 iš 11 žmogaus gerovės poreikių.
Tvarumas
Kita vertus, mokslininkai pabrėžia, kad jeigu gyventojų kiekio augimas išlaikys esamas tendencijas, tai ateityje padėtis bus vis labiau ir labiau komplikuota. Galbūt ir gebėtume patenkinti esminius visų planetos gyventojų poreikius, bet tik su sąlyga, kad „visi planetoje“ neviršys 7 mlrd. žmonių. Didėjant populiacijos dydžiui auga ir reikalavimai efektyvumui.
Tokie vertinami veiksniai, kaip demokratijos kokybė ir lygybė, tiesiogiai negerina gyvenimo kokybės, tačiau yra yra glaudžiai susiję su gyvenimo kokybe. Šie veiksniai yra ne taip akivaizdžiai susiję su išteklių išnaudojimu: kiekvieno šalies gyventojo pamaitinimas ir aprūpinimas medicinine priežiūra su išteklių naudojimu susijęs glaudžiai, tačiau socialinių poreikių patenkinimas yra visai kas kita. Taigi, mokslininkai daro išvadą, kad gamtinių išteklių naudojimas yra daugiau susijęs su bazinių poreikių tenkinimu ir mažiau susijęs su aukštesnio lygio poreikių tenkinimu.
Tai yra ženklas, kad turtingos valstybės gali sumažinti savo išteklių vartojimą be didelės žalos gyvenimo kokybei. Tiesiog tam reikėtų liautis be paliovos siekti BVP rodiklio didinimo ir pereiti prie to, ką mokslininkai vadina „alternatyviais ekonominiais modeliais, tokiais, kaip stabili ekonomika“.
Tokia vertinimo sistema turi ir trūkumų – pavyzdžiui, daroma prielaida, kad visi tos pačios valstybės skirtingų regionų gyventojai suvartoja po vidutinį tos valstybės išteklių kiekį, kai iš tiesų vienų tos pačios šalies regionų gyventojai suvartoja daugiau už kitus. Pavyzdžiui, tose vietovėse, kur vandens trūksta, gyventojų vandens poreikių tenkinimui reikia sunaudoti daugiau kitų išteklių.
Norint gauti tikslesnius rezultatus, ateities tyrimuose reikėtų pašalinti bent dalį iš šio tyrimo trūkumų. Tačiau taip bent jau pradedama atsakinėti į klausimą, kaip atrodytų tvarus pasaulis, kuriame pasirūpinama visais ir ką reikia padaryti, kad tokiame pasaulyje gyventume.
