Žmogus negali valgyti metalo. Bet kokie bandymai gali baigtis mirtimi. Taigi tokie pasvarstymai yra tik teoriniai, nors internete nesunku surasti įdomių faktų, kad žmogaus skrandžio rūgštis tikrai gali suvirškinti ir plieną.
Kas sudaro skrandžio rūgštį
Skrandžio sultis sudaro druskos rūgštis (HCl), kalio chloridas (KCl) ir natrio chloridas (NaCl). Skrandžio rūgštį išskiria vidinės skrandį dengiančios ląstelės. Pačias skrandžio sieneles nuo rūgšties poveikio saugo gleivės, tačiau vidinis skrandžio sluoksnis vis tiek yra nuolat atnaujinamas. O kaip kitaip, kai skrandžio sulčių Ph siekia 1,5-3 - tai yra labai stipri rūgštis.
Druskos rūgštis gali tirpdyti metalą. Tiesą sakant, ji dažnai naudojama metalurgijos pramonėje, tačiau jos koncentracija skrandyje nėra labai aukšta. Taigi atsakymas, ar skrandžio rūgštys gali tirpdyti metalus, nėra toks akivaizdus.
Bandė atsakyti praktiškai
1997 metais publikuotas Paulo K. Li tyrimas, kuriame į šį klausimą buvo bandoma atsakyti praktiškai. Žinoma, ne eksperimentais su žmonėmis - viskas buvo atliekama mėgintuvėliuose, tačiau mokslininkai jau seniai moka laboratorinėmis sąlygomis sukurti skrandžio rūgštį. Į ją Li įmetė skustuvo ašmenis. Vos po 24 valandų skustuvas prarado 47 proc. savo masės ir pasidarė labai trapus. Taigi atsakymas teigiamas? Ne.
Skrandžio rūgštis nepalietė monetų, baterijų ir kitų metalinių smulkmenų. Skustuvo ašmenys ir taip yra labai ploni, todėl rūgštis juos paveikė greičiau. Neaišku, kiek laiko būtų prireikę, kad jie būtų visiškai pranykę - žinome tik tiek, kad tikrai daugiau nei skustuvas išbūtų skrandyje.
Žmogus negali virškinti metalo. Kai internete perskaitysite faktą „jūsų skrandžio rūgštis yra pakankamai stipri ištirpdyti plienui“, galite drąsiai nusijuokti. Druskos rūgštis gali tai padaryti, tačiau tik būdama aukštesnės koncentracijos. Kitaip jai reikės labai daug laiko, kad būtų pasiekti pastebimi rezultatai. Juk patį skrandį saugo gleivės, o ne už plieną tvirtesnė danga.
