Atsakymo reikia ieškoti žmogaus evoliucijos istorijoje. „Primatai savo pėdomis griebiasi, kabinasi į medžius, kad galėtų jais laipioti. Tačiau žmonėms to daryti nebereikia. Akivaizdu, kad mes medžiais nebešokinėjame ir kojomis už šakelių nebesikabiname. Mes kojos pirštus turime kaip evoliucinės raidos liekaną, nes kartu su kitomis žmogbeždžionėmis turime bendrus protėvius. Tačiau, būdami žmonėmis, šių ataugų mes nebenaudojame“, – pasakoja Northwestern universiteto profesorė Anish Kadakia.
Nors pėdų nebenaudojame sugriebti objektus, tačiau jos neabejotinai padeda mums stovėti. Ypač svarbūs yra kaulai, jungiantys mūsų pirštus su kulkšnimi.
Už savo gebėjimą balansuoti ant dviejų kojų turime būti dėkingi 26 kaulams, kurie sudaro priekinę, centrinę ir užpakalinę pėdos dalis. Pirštai yra priekinėje dalyje. Didysis kojos pirštas susideda iš dviejų stambių kaulų, likusius pirštus sudaro trys smulkesni. Su centrine dalimi pirštai jungiasi penkiais ilgais padikauliais – kiekvienas atskiram pirštui. Padikaulio galai, vadinami „galvomis“, yra panašūs į krumplius.
Nors visi pėdos kaulai sudaro bendrą struktūrą, pagrindiniai kaulai, atsakingi už balansavimą, yra padikauliai. „Mes vaikštome naudodamiesi į trikojį panašų mechanizmą. Trikojo kojas sudaro: didžiojo piršto „krumplis“, mažojo piršto „krumplis“ ir kulnas. Pašalinus vieną iš šių trikojo dalių, prarastume balansą“, – aiškina „White Memorial Medical Group“ gydytoja Wenjay Sung.
Taigi nors praradę mažąjį kojos pirštą su problemomis nesusidurtume, visai kita kalba su padikauliu. Netekus šio atramos taško, praktiškai nebegalėtume bėgioti, vaikščioti ar šokinėti.
