Naujieji vokiški veidrodžiai buvo gaminami stiklą padengiant alavo ir gyvsidabrio amalgama. Tokių veidrodžių kuriami atspindžiai buvo ryškesni už bet kokias lig tol naudotas priemones, tad J.van Eyckui kilo beprotiška mintis pabandyti nutapyti save.
Per vėlesnį šimtmetį, Renesanso laikais aktyviai eksperimentuojant mokslo ir meno srityse, autoportretai menininkams tapo savotiškomis asmenukių versijomis. Menininkas ir matematikas Abrechtas Düreris garsėja ištisa autoportretų serija, kuri buvo sukurta XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje. Nuo XIX-XX a. tokie menininkai, kaip Vincentas van Goghas ir Frida Kahlo, anot Bamburgo universiteto (Vokietija) kognityvinių mokslų specialisto Clauso-Christiano Carbono, pradėjo naudoti „asmenukių filtrus“ - jie tapė siurrealius ir abstrakčius autoportretus, kuriais norėjo išreikšti emocijas.
C.-C.Carbonas neseniai publikavo naują įdomų tyrimą, aiškinantį, kad asmenukės iš tiesų turi ilgesnę nei 500 metų istoriją, prasidedančią nuo autoportretų, kurie atsirado dėl naujausių, techninės pažangos suteikiamų galimybių ir žmogaus noro būti matomu taip, kaip mes norėtume kad kiti mus matytų. Jis nurodo, kad netgi A. Dürerio ankstyvieji autoportretai turėjo labai daug papildomų detalių, kurių tikslas buvo sudaryti to laiko gyventojams turtingo žmogaus įspūdį – pavyzdžiui, jis piešė save su kailine apykakle – išskirtiniu to laikmečio socialinio elito aksesuaru.
Įdomu tai, kad A.Düreris save su apykakle tapė dar 1500 metais – gerokai iki tol, kol pasiekė tokią socialinę padėtį, kuri jam leistų šį aksesuarą dėvėti viešai. Tad pirmuosiuose paveiksluose apykaklė buvo tarsi bandymas pasigirti – kaip kad šiandien mėgstama asmenukes fiksuoti prie brangių automobilių, jachtų ar kitų prabangos daiktų.
Autoportretai, kuriuose užfiksuoti simboliniai iškreiptų veido išraiškų vaizdai, skirti užfiksuoti autoriaus jausmams tapymo metu. Taip pat, anot C.-C.Carbono, šių portretų tikslas yra užkariauti šį paveikslą matančio žmogaus simpatijas ar užuojautą. Galbūt dėl to vienas iš žinomiausių dailininkės Fridos Kahlo autoportretų atvaizduoja menininkę su erškėčių apykakle ir už nugaros esančiais gyvūnais – juoda kate ir juoda beždžione. Šiandien menininkė veikiausiai pasinaudotų kokiu nors „Snapchat“ filtru, perteikiančiu nufotografuoto žmogaus kančią ir transcendenciją.
Akivaizdu, kad didžiausias istorinių autoportretų ir šiandieninių asmenukių skirtumas yra laiko ir piniginių investicijų, reikalingų gauti šiuos atvaizdus, skirtumas. Prieš šimtmečius autoportreto tapymas galėjo trukti mėnesiais, o tapymo darbams reikėjo brangių medžiagų. Netgi prieš 150 metų autoportreto fiksavimas pirmaisiais fotoaparatais pareikalautų nemažai pastangų ir specifinių žinių (labai dažnai išlaikymas, reikalingas nuotraukos fiksavimui, buvo net 10 minučių absoliutaus nejudrumo), jau nekalbant apie tai, kad tokią įrangą būdavo galima rasto toli gražu ne visuose namuose ir netgi ne visuose miesteliuose. Be to, ankstyvosios fotoaparatais fiksuotos asmenukės, tokios, kaip dagerotipijos būdu 1839 metais užfiksuota Roberto Corneliuso nuotrauka, reikalavo daugybės brangių eksperimentavimo valandų, o vaizdas, kurį užfiksuos kamera, sėdinčiajam priešais ją išaiškėdavo tik praėjus kuriam laikui nuo fotografavimo fakto.
Kad iš tiesų prasidėtų asmenukių era, reikėjo dar vienos technologinės revoliucijos. Šiandien priekinės sienelės kameros suteikia galimybę fiksuoti savo atvaizdą vos per kelias sekundes. Tačiau, anot C.-C.Carbono, ir pačios buitiškiausios asmenukės, ir paties meniškiausio F.Kahlo autoportreto psichologinis pagrindas yra identiškas. Tai, anot istorinės analizės autoriaus, yra poreikis perteikti savo esybę taikant „konkretumo ir meniškumo elementus“. Kognityvinių mokslų specialistas aiškina, kad visi savęs atvaizdai yra „pagerinami“ siekiant į vaizdą sutelkti sudėtingus autoriaus jausmus. Tam tikra prasme bet kuri asmenukė su filtru yra tik šiuolaikiškesnė versija darbo, kurį prieš 500 metų atlikinėdavo Renesanso menininkai, žiūrėdami į veidrodį ir norėję sukurti savo atvaizdą, perduodantį ne vien tik tikslų atspindžio vaizdą.
