Per pastaruosius trylika metų beveik kasmet gaudavome progą patirti spalvingą istorinį periodą bei vietą – nuo Jeruzalės kryžiuočių apgultyje iki Romos Borgijų giminės gniaužtuose, nuo Paryžiaus Prancūzijos revoliucijos giljotinų švilpime iki Londono industrinės revoliucijos staklių gausme. Pastarosiose dviejose žaidimo dalyse – „Origins“ ir „Odyssey“ teko įmerkti uodegas į drumstus istorijos persipynusios su mitais, atitinkamai senovės Egipte ir senovės Graikijoje, vandenis.
Kitaip tariant, „Assassin’s Creed“ serijoje kiekvienas gali rasti dominantį laiką ir vietą. Visgi labai svarbaus ir pastaruoju metu kitų medijos formų išpopuliarinto laikotarpio – vikingų laikų – iki šiol negalėjome „paragauti“.
Dėka „Ubisoft“ šis aplaidumas sutvarkytas, o klaida ištaisyta! Už kirvių (Kirvius? Krivius?), vyrai!
Visi, kas yra žaidę „Origins“ ir „Odyssey“ ties šia vieta gali ir nustoti skaityti apžvalgą – nukeliavę į „Valhallą“ jie gaus daugmaž panašų žaismą, tik aplinka bus „vikingiška“. O štai kas buvo paėmę ilgesnę pauzę „Assassin’s Creed“ žaidimų visatoje arba dar niekada nebandė šios serijos, teskaito toliau.
Valstybininkų klanas
Naujausioje serijos dalyje, pavadintoje „Valhalla“ grįžtame į ryškiau istorijoje apibrėžtus tamsiuosius amžius – mūsų eros IX amžiaus pabaigą. Aplankysime ir į tą patį Londoną, tiesa, šį kartą jis bus neatpažįstamas – Anglija dar tik formuojasi, o būsimoji jos sostinė tėra Romos imperijos didybės griuvėsiuose išdygęs bažnytkaimis.
Tuo metu Anglijos salos traukė atšiaurius šiauriečius savo turtais ir teritorijomis. Įsikūnysime į vikingą Eivorą arba vikingę Eivorę – Vilko Pabučiuotąjį (-ąją), kuris (-i) su savo įbroliu Sigurdu tikisi naujosiose žemėse prisigrobti turtų bei įsitvirtinti.
Iš karto atplaukę ant upės kranto atskalbsime šonus vietiniams saksų chuliganams. Su Anglija visada taip – nors futbolo dar nebuvo, bet tipų nepakasytais krumpliais visad ten apstu. Čia ir įkursime savo gyvenvietę Raventhorpe. Jau nuo pirmųjų siužetinių misijų imsimės tikros „valstybininkų“ misijos – vienyti po mūsų vėliava Anglijos teritorijas, pakeliui plėšiant, deginant ir į vietinių provincijų sostus sodinant lojalius „karaliukus“. Kai kada mūsų realpolitik bei „kirvuko diplomatiją“ praskaidrins klejonės vizijose ir pasikalbėjimai su dievais – nieko keista, kai aplink pridygę tiek grybų. Vizijos kalbės apie tai, kad kaip ir kitose „Assassin’s Creed“ serijos dalyse, dalyvaujame daug platesnius laiko ir erdvės horizontus liečiančiame konflikte, kuris atskleis dar vieną gabalėlį didžiosios istorijos, kuria persunktos šios žaidimų serijos dalys.
Vilko pabučiuotieji
Žaidimo metu bet kada galima pakeisti herojaus lytį, tačiau ilgainiui į akis krenta tai, kad Eivoras yra simpatiškesnis nei Eivorė. Pasirodo, tyrinėjant vikingų vyrų ir moterų kaukoles, mokslininkai nustatė, kad vyrų bruožai buvo moteriškesni, o moterų vyriškesni. Be to, skirtingai nei dažnas įsivaizduoja, vikingai laikėsi tiems laikams nebūdingos higienos normų ir prausėsi bent kartą savaitėje, tuo pelnydami užkariautų teritorijų priešingos ir tos pačios lyties simpatijas. Netrukdė ir tai, kad vyrai teikė nemažai dėmesio barzdų bei plaukų priežiūrai ir stiliui.
Tad „Valhalla“ kūrėjai buvo ištikimi istoriniams faktams – visų svarbesnių personažų modeliai glosto akį, tačiau vyrai – išvis saldainiukai. Šis aspektas puikiai įsipaišo ir pačiame žaisme, kai galime keisti Eivoro ar Eivorės išvaizdos elementus – šukuosenas, plaukų spalvą, tatuiruotes.
Apskritai, kažkaip vikingai vyrai gavo bonusų šiame žaidime. Štai Eivorą įgarsinęs aktorius atliko darbą profesionaliau ir su daugiau jausmo nei moteriškosios Eivorės įgarsintoja – atvirkščia situacija nei „Odyssey“. Taip pat „Valhalla“ galima megzti romantinius ryšius, tačiau su moterimis tas vyksta iš lėto ir palaipsniui, tuo tarpu, jau vienoje pirmų misijų proga pirmam vienos nakties nuotykiui pasitaiko su gražiai sušukuotu ir prižiūrėtu vikingu.
Pagrindinio herojaus šarvai bei ginklai taip pat prisideda prie įvaizdžio ir savasties kūrimo. Nors pasirinkimas „Valhalla“ daug mažesnis nei „Odyssey“, tačiau trūkumo nesijaučia, anaiptol, mažesnis pasirinkimų skaičius tik atlaisvina dėmesį kitiems žaidimo elementams. Juolab, kad tiek ginklus, tiek šarvus galima tobulinti ir šis procesas pakeičia jų išvaizdą. Dar daugiau, Eivoras (-ė) gali naudoti įvairiausias ginklų kombinacijas, o atrakinus atitinkamą savybę, galėsime vienu metu kautis ir dviem dvirankiais ginklais.
Žvelgiant į jau šiek tiek geresnėmis medžiagomis ir metalais pasipuošusį Eivorą (-ę), kažkodėl į galvą ateiną raganius Geraltas iš „Witcher 3“. Tada apsidairai aplink ir suvoki, kad ne tik pagrindinis herojus, bet ir visas „Valhalla“ pasaulis susaistytas panašiais vizualiniais sprendimais, primenančiais legendinį žaidimą apie raganių. Žalios avimis nusėtos Anglijos kalvelės ar snieguoti Norvegijos kalnagūbriai, saulėlydžiai ir saulėtekiai, rūkuose paskendusios pelkės, pilnaties blyškus pavidalas traukiamas debesimis, lietaus debesų skiautės mėlynam dangaus audinyje. Vien dėl šių vaizdų ir jų atnešamos atmosferos vėl ir vėl kas vakarą imi pultelį į rankas.
Kruvinasis disneilendas
Nors pirmosios „Assassin’s Creed“ serijos dalys (kaip, beje, ir pavadinimas) diktavo sėlinimo ir priešų žudymo iš pasalų taktiką, pastarosios kelios dalys nebaudžia žaidėjų, jei šie renkasi tiesioginės konfrontacijos būdą. Nors „Valhalla“ galima sėlinti ir preciziškai „kneckinti“ priešus, visgi žaidimas nejučiomis pastūmėja link „Kassyyyra? Ateini če!“ taktikos.
Pirmosiomis valandomis „kirvuko diplomatiją“ vykdyti yra visai smagu – ypač, širdį sušildo coup de grace veiksmai. Sklandžiu piruetu užlaužiame priešo rankas ir tiksliu „sinchronu“ nukertame jas, o tada lengvu kirvuko „potėpiu“ nurėžiame galvą. Tiesa, yra ir ne tokių estetiškų būdų išrašyti kokiam saksui kelialapį anapilin – skirtingi ginklai ir jų kombinacijos (kaip ir pridera vikingams, galime kovoti be skydo ir su dviem ginklais vienu metu) pasiūlo neblogą žudymo asortimentą.
Deja, pirmosios valandos „Valhalla“ pasaulyje kaip pirmieji treji įsimylėjimo metai – pralekia akimirksniu. Šydas nuo akių nuslenka ir pradeda ryškėti žaidimo kovos sistemos netobulumai – pokvailis priešininkus valdantis intelektas, sulaužyti Eivoro (-ės) judesiai, chaotiškas kameros judėjimas. Kartais apima jausmas, kad valdome iliustraciją „PowerPoint“ skaidrėje, kurioje įjungta funkcija „snap to grid“ – herojus „limpa“ prie sienų, kai reikia šokti ant priešų, jis šoka į krūmus.
Nepaisant to, priešai niekada nesudaro didesnių problemų, todėl kartais atrodo, kad patekome į „Westworld“ ar „Disneilendą“, kurio lankytojus saugo nematomos taisyklės, iššūkis tėra iliuzija, o visi kovose naudojami ginklai – iš plastiko. Galima būtų skųstis, tačiau juk dažnas „Ubisoft“ kūrinius žaidžia po darbo ir siekdamas atsipalaidavimo, tad visai suprantamas kūrėjų pasirinkimas nesudaryti ypatingų sunkumų.
Apskritai, visas žaidimas ilgainiui sukuria įspūdį lyg važiuotų pastatytas „ant bėgių“ – pagrindinė siužetinė linija visada veda ten, kur yra šalutinės misijos. Tai vėlgi, vienus erzins, o kitus kaip tik džiugins. Nepatenkintieji skųsis tuo, kad taip sumažinamas atviro pasaulio teikiamas atradimų džiaugsmas, nes beveik nelieka prasmės tyrinėti „Valhalla“ pasaulį savarankiškai, jei į tas vietoves vėliau atves pagrindinė istoriją. Tačiau tuo pačiu tai yra gerai, nes susitaupo laikas, kurio teks susūdyti nemažai, jei norėsime tikrai pabaigti žaidimą.
Pagrindinė siužetinė linija taip pat nežiba dideliu kūrybiniu įkvėpimu – misijos ir jose dalyvaujantys personažai daugių daugiausiai gali būti vertinami stipriu šešetu. Ilgainiui tampa nebesvarbu, kas ten kieno sostą bando uzurpuoti ar atkovoti, tvirtovių apgultys pradeda kartotis, tikrai grėsmę ar šiurpą keliančių antagonistų nėra – duokit greičiau pabaigą!
Ilgam pasotinsiantis greitmaistis
Kodėl visame pasaulyje tokie populiarūs „McDonald’s“ greitojo maisto restoranai? Ogi todėl, kad jei nors kartą valgėte viename jų, gan gerai galite įsivaizduoti, ką rasite net ir atokiausiame pasaulio kampelyje įsikūrusioje „McDonald’s“ tinklo užeigoje.
Panašiai ir su „Assassin’s Creed“ serija – čia visada gausime tiksliai ir detaliai atkurtą konkretus istorinį laikotarpį, sutiksime ryškesnes to meto istorines asmenybes. Galėsime rinktis kaip kautis – sėlinti šešėliuose ir žudyti iš pasalų ar stoti į atvirą kovą. Įsivelsime į amžinąjį konfliktą tarp už žmonijos laisvę kovojančios žudikų brolijos ir totaliu užvaldymu gerovę žadančio tamplierių (senųjų) ordino.
Na, ir žinoma, tyrinėti neįtikėtinai gražų didžiulį pasaulį, kuriame nuotykių ir veiklos gali užtekti ne tik ilgiems žiemos vakarams, bet gal net ir iki karantino pabaigos. Nors „Ubisoft“ žadėjo, kad šį kartą nekurs tokio didelio žaidimo pasaulio kaip „Odyssey“, tačiau kūrėjams „slystelėjo ranka“ ir vėl turime gigantišką pasaulį. Norint iki galo patirti viską, ką duoda „Valhalla“, gali prireikti apie 80 valandų.
Čia į galvą ateina prieš keletą metų paskelbtas tyrimas, kurio išvadose teigta, jog JAV jauni vyrai mažiau valandų praleidžia dirbdami, o daugiau laiko skiria vaizdo žaidimams. Kaip viena iš priežasčių buvo nurodyta, kad šiuolaikiniai žaidimai yra tokie įtraukūs, nes tam tikra prasme simuliuoja tuos pačius psichologinius efektus, kuriuos žmonės patiria dirbdami – tiek nuobodžią rutiną, tiek sėkmingai atliktų užduočių atnešamą džiaugsmą.
„Valhalla“ puikiai iliustruoja tokį efektą – be pagrindinio siužeto įvykių, turime galimybę kartu su savo kirvio ir klano broliais plėšti vienuolynus, o už juose rastus resursus vykdyti urbanistinę Reiventorpo kaimelio plėtrą. Ir plėtra nėra vien tik kosmetinė – daugumą objektų vykdo daugiau ar mažiau praktines funkcijas, kurios suteikia „Valhalla“ įvairovės ar tiesiog papuošia žaidimo pasaulį.
Eivoras (-ė) gali susūdyti ištisas valandas medžiodamas, žuvaudamas, atkeikdamas užkeiktas vietas, gerdamas iki nukritimo, žaisdamas kauliukais, rungdamasis liežuvio smailumu ir proto aštrumu su vietiniais poetais ar tiesiog lakstydamas stogais paskui vėjo nešamą popieriuką. Net ir smulkiausia veikla duoda patirties taškų ir periodiškai „įšauna“ serotonino dozę, pasiekus aukštesnį herojaus lygį. Bėda tik, kad per pirmas 20-30 valandų visa ši veikla tampa rutina ir čia žaidėjai pasidalins į dvi grupes – arba užmes vikingo „karjerą“, arba prisijaukins ir kas vakarą kelioms valandoms grįš į saugų ir pažįstamą pasaulį „paplušėti“.
Techniniai ir siužetiniai „vabalai“
Deja, kol kas tas prisijaukintas „Valhalla“ pasaulis be rutinos ir pasiekimų džiaugsmo kelia nemažai irzulio dėl iš ritmo išmušančių techninių klaidų bei įvairių prastai „suvirintų“ siužetinių siūlių. Žinoma, „Assassin’s Creed“ serijos veteranai net antakio nepakels dėl to, kad žaidžiant periodiškai dingsta tekstūros, „kvailioja“ animacijos kovose ir dialoguose, ar kelis kartus žaidimas visiškai užstrigs ir teks jį įkrauti iš naujo.
Visi žino, kad „Ubisoft“ kūriniai yra tarsi jauno režisieriaus kuriamas spektaklis, kurio trupei pritrūko vienos nakties – premjeros bei pirmųjų pasirodymų metu scenoje nutinka visko. Tačiau ilgainiui aktoriai susižaidžia, suranda savo ritmą ir chemiją – tada kūrinys sušvinta katarsį atnešančia kokybe. Panašiai ir „Valhalla“ kūrėjai leis žaidimo pataisymus tol, kol išlygins visas „klostes“, o tada visos šiandien surašytos kritikos strėlės nebebus aktualios.
Skubos darbą velnias neša. Suveržti siužeto ir žaismo tėkmės elementų kūrėjai nespėjo – palikti palaidi galai priverčia „klupinėti“ žaidėjo vaizduotę ir įsitraukimą į „Valhalla“ pasaulį. Ne juokais apima jausmas, kad siužeto audinys susiūtas iš paskirų įvairių spalvų ir raštų skiaučių. Kartais viename siužetiniame segmente nei iš šio, nei iš to pasikeičia personažų reakcijos ir diktuojama nuotaika, arba kuris nors jų tėkštelėja poelgį lyg iš giedro dangaus – sėdi su pulteliu rankose ir kasai pakaušį, bandydamas sugalvoti motyvus.
Tenka pripažinti, kad iš dalies dėl to kalta ir techninė pusė – „PlayStation 4 Pro“ konsolės pajėgumų akivaizdžiai neužtenka. Žaidimo įkrovimo langai tęsiasi begalybę, dažnai netgi dialogų metu tenka žiūrėti į juodą ekraną, laukiant, kol įsikraus visos animacijos. Ko gero, ši „Assassin’s Creed“ dalis kurta galvojant apie naujosios kartos konsoles ir asmeninius kompiuterius, tačiau toks prastas žaidimo optimizavimas nėra gražus „Ubisoft“ gestas ištikimiems serijos sekėjams. Kažkas šioje korporacijoje tvarkingai priešais save pasidėjo „Electronic Arts“ grėblį, užgesino šviesą ir žengia tvirtą žingsnį pirmyn...
Išvados?
Ar verta sunkiai uždirbtų pinigų naujausia „Assassin’s Creed“ dalis? Tikrai taip. Nors ir pilnas klišių bei pusiau skustų, pusiau luptų sprendimų, „Valhalla“ yra vienas gražiausių serijos žaidimų ir jo žaismas tenkins daugelį mažiau snobiškų žaidėjų.
Ar verta tuos sunkiai uždirbtus pinigus atiduoti šiandien? Tikrai ne. Dabartinės kokybės šią pramogą vertėtų pirkti tik su didele nuolaida – skubotai sudurtas kūrinys nevertas šiandien prašomos sumos. Kantrybė atsipirks dvigubai, nes po kelių mėnesių žaidimas bus kiek pigesnis, be to, pataisymais bus sutvarkyta dauguma klaidų.
