Šios švininės žvaigždės priskiriamos žydrųjų subnykštukių klasei. Atradimas byloja, kad tokie šviesuliai susidaro, kai savo išorinius sluoksnius nusimeta raudonosios supermilžinės.
Žydrosios subnykštukės priskiriamos itin neįprastų žvaigždžių kategorijai. Tokių žvaigždžių savybės mokslininkus intriguoja jau seniai. Jų sudėtyje yra daug helio ir neįprastai daug sunkiųjų elementų – jie šviesulio gelmėse išsidėstę sluoksniais. Kol kas mokslininkai neturi vieningos teorijos, aiškinančios, kaip formuojasi tokios žvaigždės ir kaip susidaro sluoksninė jų struktūra.
Keistąsias žvaigždes pastebėjo britų astronomai, vadovaujami Naslimo Neelamkodano iš Armos miesto observatorijos. Tyrėjai darbavosi ESA priklausančiu teleskopu VLT. Šviesuliai yra santykinai netoli Žemės: Skulptoriaus žvaigždyno žydrąją subnykštukę, pavadinimu „HE 2359-2844“, nuo Saulės sistemos skiria 800 šviesmečių, o Hidros žvaigždyno subnykštukė „HE 1256-2738“ yra už tūkstančio šviesmečių.
Tyrinėdami žvaigždžių savybes, mokslininkai jų spektruose pastebėjo neįprastas linijas, kokių nebuvo jokiose kitose žinomose šio tipo žvaigždėse. Astronomų žodžiais tariant, šios linijos susidarė todėl, kad žvaigždžių atmosferose esama sunkiųjų elementų – švino, anglies ir cirkonio.
Anglies ir cirkonio subnykštukėse rasta ir anksčiau, o štai švinas tapo netikėtu atradimu. Maža to, jo koncentracija žvaigždžių atmosferoje maždaug 10 tūkst. kartų viršija Saulėje esančio švino kiekį. Straipsnio autoriai juokauja, kad tokių žvaigždžių atmosferose gali plaukioti „švininiai debesys“.
Tyrėjų įsitikinimu, šie duomenys leidžia manyti, kad dalis subnykštukių susiformuoja ne susiliejant dviem baltosioms nykštukėms, o raudonosioms supermilžinėms nusimetus išorinius sluoksnius. Toks scenarijus paaiškintų didelius sunkiųjų elementų kiekius žydrųjų subnykštukių atmosferose.