Carnegie mokslo instituto astronomai naujųjų Jupiterio palydovų dešimtuką (ir dar du palydovus, apie kuriuos jau buvo pranešta praėjusių metų birželį) pastebėjo 2017 m. kovą. Pirmasis visų 12 palydovų stebėjimas atliktas 4 metrų „Blanco“ teleskopu Čilėje, nors astronomų tikslas ir nebuvo šių palydovų paieška. Mokslininkus labiau domino itin tolimi ir maži objektai (galimai net planetos), kurie tūno pačiame Saulės sistemos pakraštyje, toliau už Plutoną. Tačiau, ieškodami šių tolimųjų kosminių uolienų, mokslininkai tarsi netyčia užmetė akį ir į tai, kas vyksta prie Jupiterio. Po to jų pastebėti palydovai buvo apžiūrėti ne vieną kartą, apskaičiuotos jų tikslios orbitos ir gautas Tarptautinės astronomijos sąjungos, oficialiai registruojančios kosminius kūnus, patvirtinimas.
Visi šie palydovai yra santykinai mažučiai – nuo pusantro iki trijų kilometrų skersmens. Juos galima suskaidyti į tris skirtingus tipus. Du iš jų sukasi arčiau Jupiterio ir jų judėjimo kryptis sutampa su Jupiterio sukimosi kryptimi. Toliau – 25 mln. km nuo Jupiterio atstumu – yra dar devyni palydovai, kurie sukasi Jupiteriui priešinga kryptimi. Tačiau tarp šių tolimesniųjų palydovų yra ir vienas keistuolis, kurį mokslininkai pavadino Valetudo: jis, kaip ir du vidiniai palydovai, sukasi pagal Jupiterio judėjimo kryptį. Tai reiškia, kad jis sukasi priešingos krypties orbita nei kiti greta jo esantys objektai. „Tai yra tarsi važiavimas greitkeliu priešinga eismo juosta. Tokia situacija yra labai nestabili. Labai tikėtina, kad ji baigsis tiesiogine kaktomuša“, – sakė vienas iš palydovus atradusių astronomų Scottas Shepardas.
Valetudo nėra vienintelis keistuolis Jupiterio palydovas. Panašiai į jį elgiasi ir Carpo – tolėliau nuo Jupiterio besisukantis palydovas, kurio judėjimo kryptis yra priešinga nei gretimų palydovų. Po antrojo neįprastai besisukančio palydovo atradimo mokslininkai padarė išvadą, jog turima pakankamai tvirtų įrodymų teigti, kad Jupiterio praeityje būta palydovų susidūrimų. Veikiausiai šie susidūrimai ir suformavo Jupiterio palydovų gausą, kurią galime matyti dabar. „Vos kilometro skersmens Valetudo veikiausiai yra paskutinė liekana kur kas didesnio palydovo, kuris bėgant laikui buvo sutrintas į miltus“, – sakė S.Shepardas.
Palydovų paieška aplink Jupiterį – nelengvas darbelis. Didžiausia Saulės sistemos planeta turi labai platų gravitacinio poveikio lauką, todėl erdvės, kurioje gali būti palydovų aplink ją taip pat labai daug. Paprastu teleskopu pakankamai operatyviai apžiūrėti tą erdvę yra labai sunku. „Tai yra tarsi žiūrėjimas per šiaudelį. Stebėtojas tiesiog bando apžvelgti kaip įmanoma daugiau taškų apie Jupiterį“, – sakė mokslininkų grupės vadovas. O kadangi Jupiteris yra labai didelis, jis atspindi ir didelį šviesos kiekį. Tai reiškia, kad palydovų beieškantiems astronomams trukdo ir atspindžiai.
Laimei, „Blanco“ teleskopas, kuriuo naudojosi mokslininkai, buvo būtent tokiai užduočiai idealus įrankis. Jis turi pačią didžiausią kamerą iš visų antžeminių didelio skersmens teleskopų ir suteikė galimybę astronomams apžvelgti didesnį plotą aplink Jupiterį per trumpesnį laiką. Be to, „Blanco“ kamera suderinta taip, kad išfiltruotų gana daug Jupiterio atspindžių.
Dėl tos pačios priežasties „Blanco“ yra puikiai tinkamas ir itin tolimų, blyškių objektų paieškai – būtent dėl šios priežasties Carnegie instituto mokslininkai jį ir pasirinko kosminių kūnų, tolimesnių už Plutoną, paieškai. Praėjusių metų kovą besižvalgant po dangų mokslininkai pastebėjo, kad Jupiteris kybo tiesiai jų stebėjimo kelyje. Tad jie nusprendė vienu metu nušauti du zuikius: stebėti ir objektus, judančius panašiu į Jupiterio greičiu (galimai šios planetos palydovus), ir kur kas lėčiau judančius objektus, kurie turėtų būti Saulės sistemos pakraštyje. Identifikavę 12 galimų Jupiterio palydovų, mokslininkai po mėnesio ir dar kartą šių metų gegužę pakartojo stebėjimus skirtingais teleskopais bei patvirtino savo atradimus.
S.Shepardas įsitikinęs, kad naujoji palydovų grupė daug papasakoja apie planetos praeitį. Mokslininkai tvirtina, kad devyni palydovai, judantys ta pačia kryptimi toliau nuo Jupiterio, iš tiesų gali būti didesnių palydovų, kurie jau labai seniai subyrėjo, liekanos. Kai kuriems iš stebėto devynetuko palydovų buvo būdingos bendros neįprastos savybės, pavyzdžiui, orbitiniai kampai, dėl ko mokslininkai mano, jog tai gali būti trijų didesnių palydovų nuolaužos. „Manome, kad iš pradžių buvo trys motininiai kūnai ir kažkokiu būdu kiekvienas iš jų subyrėjo. Dabar esminis klausimas yra toks: kas šiuos objektus susmulkino?“, – sakė S.Shepardas. Galimą atsakymą pateikė Valetudo. Kai greta yra toks palydovas, galima kelti hipotezę, kad toje kosmoso erdvėje įvyko daug tiesioginių susidūrimų, po kurių kosminiai objektai buvo susmulkinti iki dabar matomo dydžio.
Astronomams visų šių palydovų atradimas yra džiugios naujienos, nes juos galima pridėti prie jau ir taip gausios Saulės sistemos aušrą menančių Jupiterį supančių objektų grupės. Skirtingai nei didžiausi vidiniai Juputerio palydovai – tokie kaip Ijo ir Europa – naujieji palydovai sukasi toliau nuo planetos ir, manoma, yra sudaryti iš tokios pačios medžiagos, kaip ir pati planeta. Uolienų ir dulkių gumulai tikriausiai sukosi apie Saulę jos formavimosi metu, tačiau, užuot tapę planetomis, buvo pritraukti galingos Jupiterio traukos. Tiesa, sunku pasakyti, kaip tiksliai tai nutiko. „Jeigu norime išsiaiškinti, kaip susidarė Jupiteris, mums reikia atsakyti į klausimą, kokia aplinka leido sugauti jo palydovus? Ir kiek tokių palydovų buvo pritraukta?“, – sakė Merilendo universiteto (JAV) astronomas Douglasas Hamiltonas, pastarajame tyrime nedalyvavęs.
Tikėtina, kad ateityje bus aptikta ir daugiau apie Jupiterį besisukančių palydovų. Ir kuo daugiau jų surasime, tuo daugiau sužinosime apie tai, kaip Jupiteris tapo tokia planeta, kokią matome šiandien. „Tai, ką mes dabar matome, tėra ledkalnio viršūnė. Kuo giliau žvelgiame, tuo daugiau palydovų randame“, – sakė D.Hamiltonas.
