Pastaraisiais metais dėka privačių įmonių „SpaceX“ ir „Blue Origin“ skrydžiai į kosmosą patyrė ne vieną revoliuciją. Viena iš ryškesnių ir labiausiai skrydžius atpiginusių naujovių – galimybė antrą kartą panaudoti į orbitą pakilusių raketų pakopas. Iki 2015-ųjų, kai pirmą kartą „Blue Origin“ pavyko nutupdyti raketos pakopą, to nebuvo dariusi nei NASA, nei kita kosmoso agentūra. Po to jau atsivėrė tikras gausybės ragas – Elono Musko „SpaceX“ pastaruosius kelerius metus šią procedūrą ypatingai ištobulino. Šiemet šiai kompanijai pavyko nutupdyti visas tris sunkiosios raketos „Falcon Heavy“ pakopas. Tad natūralu, kad šiandien visos kosmoso skrydžius planuojančios bendrovės turi galvoti apie raketų elementų antrinį panaudojimą.
Šiandien bent dvi bendrovės eksperimentuoja su kiek kitokiu metodu – jie planuoja gaudyti į Žemę krentančias raketų dalis sraigtasparniais. Štai „United Launch Alliance“ (ULA), kuri gimė kaip partnerystė tarp „Boeing“ ir „Lockheed Martin“, tokį būdą bando jau ilgiau nei dešimtmetį. Tuo tarpu Vokietijos kosmoso agentūra bando kiek kitokį priėjimą – jų pagamintos raketų pakopos turėtų specialius sparnus, kurie leistų joms nusklęsti ant nusileidimo tako. Panašius planus gaudyti savo raketų dalis ore turi ir nedidelė bendrovė „Rocket Lab“ – jie jau kitais metais ruošiasi išbandyti savo „Electron“ raketos pagavimą ore.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gaudyti raketų pakopas ore sudėtinga, šio metodo šalininkai teigia, kad iš tiesų tai paprastesnis ir pigesnis būdas nei bandymas nutupdyti panaudotą pakopą ant baržos jūroje. Pasak „Rocket Lab“ vadovo Peterio Becko, sudėtingiausia akimirka jo kuriamai „Electron“ raketai – kai orbitoje nuo jos atsiskiria į kosmosą pakeltas krovinys ar kapsulė su žmonėmis ir panaudota pakopa pradeda kristi žemyn. Tuo metu dėl didžiulio greičio ir trinties aplink pakopą ypatingai įkaista atmosfera, o ties raketos priešakiu dėl didžiulio slėgio susidaro smūginės bangos.
Tad jei pakopa išgyvena tas kelias pradines sugrįžimo į atmosferą sekundes, jos greitis sumažėja pakankamai, kad galima būtų įjungti kitas stabdymo priemones. Galiausiai pakopos kritimui dar labiau sulėtėjus, galima skleisti specialų valdomą parašiutą, kuris nukreipia pakopą vėjo kryptimi, kad ji pradėtų sklęsti. Vos daugiau nei per minutę šie mechanizmai raketos pakopos greitį sumažina nuo 10500 km/h iki 16 km/h. Tokiu greičiu krentančią ir tuo pačiu sklendžiančią raketos dalį specialiu kabliu galėtų „pagauti“ sraigtasparnis, kuris ją nuskraidintų į laivą.
ULA viceprezidentas inžinierius Chrisas Deelas teigia, kad jo bendrovės tikslas pagauti ne visą pakopą, o tik brangiausią jos dalį – variklį. Krisdama žemyn raketos pakopa „iššautų“ tik variklio modulį apsaugotą specialiame aukštoms temperatūroms atspariame apvalkale. Panašiai, kaip ir „Rocket Lab“ atveju, ši kapsulė įvairiomis priemonėmis sumažintų kritimo greitį, kas leistų išskleisti parašiutą ir vėlgi – variklį galėtų „pagauti“ sraigtasparnis.
Visos kosmoso skrydžius planuojančios bendrovės turi galvoti apie raketų elementų antrinį panaudojimą.
Nors įmonė bando visas reikalingas technologija nuo 2008-ųjų, tikrasis išbandymas turėtų įvykti 2024-aisiais, kai tokiu metodu bus bandoma pagauti krentančius naujos kartos ULA kuriamos „Vulcan Centaur“ raketos variklius.
Nepaisant visų gražių planų, „SpaceX“ išlieka vieninteliais, kuriems pavyko nutupdyti savo raketų pakopas ir netgi jas vėl panaudoti iškeliant į orbitą kitą raketą. Beje, ši įmonė taip pat eksperimentavo bandydama parašiutu nuleisti „Falcon 9“ raketos dalis, tačiau vėliau šiuos planus pakeitė. Iki šiol „SpaceX“ sėkmingai nutupdė savo raketų pakopas 44 kartus ir net 23 kartus jos pakartotinai kilo kitose misijose. Matyt, E. Musko inžinieriai žino kažką, ko nežino konkuruojančių įmonių tyrėjai – netruksime sužinoti, ar taip yra iš tiesų.
