Kartkartėmis šios plokštės išsidėsto taip, kad virš vandens iškilusi jų dalis sudaro vieną didelį superžemyną, kuris po kelių šimtų milijonų metų vėl suskyla.
Tuomet sausumos regionai vėl pradeda tolti vienas nuo kito, bet po 400–600 mln. metų vėl susijungia.
Paskutinis mums žinomas superkontinentas – Pangėja – susiformavo prieš 310 mln. metų ir pradėjo skilinėti maždaug prieš 180 mln. metų. Manoma, kad atskiri žemynai į vieną vėl susijungs po 200–250 mln. metų, tad esame superkontinentų formavimosi ciklo pusiaukelėje.
Bet štai kyla klausimas: o kaip atrodys būsimasis superžemynas? Ir kodėl?
Mokslininkai sudarė keturis fundamentalius naujojo superkontinento formavimosi scenarijus: Novopangėjos, Pangėjos Ultimos, Aurikos ir Amasijos.
Kiekvienas jų galėtų susidaryti skirtingu būdu, tačiau visi jie priklausomi nuo to, kaip suskilo Pangėja ir kaip šiuo metu juda žemynų tektoninės plokštės.
Dėl Pangėjos skilimo susidarė Atlanto vandenynas, kuris iki šiol platėja. Dėl to siaurėja Ramusis vandenynas.
Ramiojo vandenyno pakraščiuose yra vadinamasis subdukcijos zonų žiedas (ugnies žiedas), kur vandenyno dugnas sprūsta žemyn (subdukuojasi) po žemyninėmis plokštėmis bei neria į Žemės vidų. Ten vandenyno dugnas „perdirbamas“ ir gali tapti per ugnikalnių išsiveržimus išmetama mase.
Tuo metu Atlanto vandenyno viduryje yra didžiulė ketera, iš kurios susidarinėja nauja vandenyno plokštė, tačiau šiame vandenyne subdukcijos zonos yra tik dvi: Mažoji Antilų arka Karibų jūroje ir Skotijos arka tarp Pietų Amerikos ir Antarktidos.
1. Novopangėja
Jeigu laikytumėmės prielaidos, kad ir ateityje išliks šiandienos sąlygos, tai Atlanto vandenynas ir toliau platės, o Ramusis – ir toliau trauksis, kol galų gale Pangėjos antipoduose susiformuos naujas superkontinentas. Amerikos susidurtų su šiaurėn dreifuojančia Antarktida, o tuomet – į jau susijungusias Afriką ir Euraziją.
Šiuo keliu susiformavęs superkontinentas būtų vadinamas Novopangėja.
2. Pangėja Ultima
Gali būti, kad Atlanto platėjimas sulėtės ir ateityje galbūt netgi bus pajudėta priešinga kryptimi. Dvi mažos Atlanto vandenyno subdukcijos zonos gali išplatėti, o tada vėl persiformuotų Pangėja, nes Amerikos, Europa ir Afrika suartėtų į superkontinentą, pavadinta Pangėja Ultima. Šį naują superžemyną suptų milžiniškas Ramusis vandenynas.
3. Aurika
Jeigu nutiktų taip, kad Atlanto vandenyne susidarytų naujų subdukcijos zonų – gali būti, kad jos jau dabar susidarinėja – tai ir Ramusis, ir Atlanto vandenynas taptų vidinėmis jūromis. Tai reiškia, kad juos pakeistų naujai susiformavęs vandenyno baseinas.
Pagal tokį scenarijų Pan-Azijos properša, dabar kertanti Aziją nuo Indijos vakarinio pakraščio iki Arkties, atsivertų ir sudarytų naują vandenyną. Ilgainiui susidarytų Aurikos superkontinentas.
Kadangi Australija dreifuoja į šiaurę, ji atsirastų naujo žemyno centre, o Rytų Azija ir Amerikos Ramųjį vandenyną užtvertų iš visų pusių. Europos ir Afrikos plokštumos priartėtų prie Amerikų ir uždarytų Atlanto vandenyną.
4. Amasija
Ketvirtasis scenarijus numato visiškai kitokią Žemės ateitį. Pagal jį keturios tektoninės plokštės judą į šiaurę – įskaitant Afriką ir Australiją. Manoma, kad šį dreifą lemtų anomalijos, giliai Žemės mantijoje paliktos dar Pangėjos.
Dėl dreifo į šiaurę galima numatyti ateitį, kai visi žemynai, išskyrus Antarktidą, šiaurėje ir atsidurs – ilgainiui jie aplink Šiaurės ašigalį sudarys naują superžemyną, vadinamą Amasija. Pagal šį scenarijų ir Atlanto, ir Ramusis vandenynas liktų iš esmės atviri.
Labiausiai tikėtinas iš šių keturių ateities scenarijų – Novopangėjos. Bent jau tokia būtų logiškiausia šiandieninių tektoninių plokščių dreifo seka – pagal visus kitus atvejus numatoma, kad padėtį pakeis vienoks ar kitoks papildomas procesas. Aurikai reikėtų naujų subdukcijos zonų Atlanto vandenyne, Pangėjai Ultimai – žemynų pajudėjimo priešinga kryptimi nei dabar, Amasijai – Pangėjos paliktų anomalijų Žemės mantijoje poveikio.
Plačiau apie superžemynų formavimąsi skaitykite čia.
