Iš pirmo žvilgsnio ši parazitinė gėlavandenius Rytų Azijos vėžlius kamuojanti dėlė Ozobranchus jantseanus – pilkas, niekuo neišsiskiriantis sutvėrimas. Bet jei tokią dėlę įmesite į skystą azotą (-196°C), ji bus gyva net ir po 24 val. Neįtikėtinas sugebėjimas išgyventi, turint omenyje tai, kad, bendrai paėmus, žemiau 0°C išgyvena nedaug Žemės gyvūnų.
Kaip šios dėlės sugeba ištverti kraštutinai žemą temperatūrą, mokslininkai nesupranta ir paaiškinti negali.
Tačiau tai – toli gražu ne visi minėtos dėlės atsparumo šalčiui sugebėjimai. Visos iki vienos -90°C temperatūroje (maždaug tokia vyrauja Antarktidoje, Marse) dėlės išgyveno net 9 mėn. Kitaip tariant, jos lyg niekur pakelia net ir temperatūrą, kurios Žemėje nėra rodęs joks termometras (naujasis šalčio rekordas (-91,2°C šaltis buvo užfiksuotas ne termometro, o orbitinio palydovo). Ištveria ne valandą, ne parą, o tiek, kiek reikia išnešioti žmogaus kūdikį. Beje, kai kurios (ne visos) dėlės minėtoje temperatūroje išgyveno net 32 mėnesius (2,5 metų).
Dėlės Ozobranchus jantseanus nesunkiai ištveria ir kitus nežmoniškus kankinimus šalčiu. Pavyzdžiui, jos ištveria staigų sušaldymą iki -196°C ir atšildymą kambario temperatūroje – ne vieną bandymą, o 12 bandymų per keletą minučių seriją.
Dar keistesnė aplinkybė yra tokia: juk šios dėlės gyvena platumose, kuriose ypatingų šalčių nebūna – ten temperatūra žiemomis nukrenta ne daugiau kaip keletą laipsnių žemiau nulio. Ir tai tik keletui valandų ar dienai kitai.
Kaip šios dėlės sugeba ištverti kraštutinai žemą temperatūrą, mokslininkai nesupranta ir paaiškinti negali. Mažai tikėtina, kad dėlės taip išgyvena organizmuose kaupdamos cukrus (tokie procesai vyksta kitų didelius šalčius pakeliančių gyvūnų organizmuose). Veikiausiai šis jų sugebėjimas „išryškėjo kaip biologijos mokslui dar nežinomas gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos“.
