Atlanto vandenynas kiekvienais metais darosi vis didesnis, o Ramusis – mažėja: mokslininkai aiškinasi, kodėl

Vandenynai nėra tokie lygūs, kaip galėtumėte pagalvoti. Mokslininkų skaičiavimais, Atlanto vandenynas iš tikrųjų kasmet didėja keliais centimetrais. Tuo pačiu metu Ramusis vandenynas mažėja.
Žemės planeta
Žemės planeta / NASA nuotr.

Tai lemia tęstinis Žemės tektoninių plokščių judėjimas, nes plokštės po Šiaurės ir Pietų Amerika atsiskiria nuo tų, kurios yra po Europa ir Afrika.

Gilios, geofizinės jėgos, kuriomis grindžiamas šis epinis reiškinys, dar toli gražu nėra visiškai suprantamos, tačiau tyrėjai galbūt ką tik nustatė svarbų veiksnį, nusakantį, kas vyksta.

Naujame tyrime mokslininkai siūlo, kad vandenyno vidurio kalnagūbris – kalnuoti dariniai, atsirandantys palei jūros dugną tarp tektoninių plokščių – galėtų būti labiau susiję su medžiagos perdavimu tarp viršutinės ir apatinės mantijos po Žemės pluta, nei mes anksčiau suvokėme.

„Skęstančios plokštės ir kylančios magmos židiniai paprastai yra priimtinos kaip perkėlimo vietos, tuo tarpu vandenyno vidurio kalnagūbris paprastai neturi vaidmens“, – naujame tyrime paaiškina seismologo Matthew Agiuso vadovaujama komanda iš Sautamptono universiteto JK.

„Tačiau griežti apribojimai, atlikti in situ (liet. pirmykštėje vietoje) matavimus keterose, pasirodė esą sudėtingi“.

Norėdami užpildyti mūsų žinių spragas, mokslininkai palei Atlanto dugną dislokavo 39 seismometrų parką, kad užfiksuotų seisminius judėjimus po Atlanto vidurio kalnagūbriu – kalnagūbrio riba, kuri tektoniškai skiria Šiaurės ir Pietų Ameriką nuo Europos ir Afrikos.

Eksperimente užfiksuoti seisminiai rodmenys stebėjo medžiagos srautą mantijos perėjimo zonoje, esančioje tarp viršutinės ir apatinės mantijos, ir tai leido komandai vaizduoti medžiagos perdavimą gilumoje, esančioje po žeme, net 660 kilometrų žemiau paviršiaus.

Rezultatai rodo, kad cheminės medžiagos pakilimas neapsiriboja sekliais gyliais Atlanto vidurio kalnagūbryje, bet gali atsirasti giliausiuose mantijos perėjimo zonos kraštuose, o tai rodo, kad apatinės mantijos medžiaga kyla aukštyn.

„Stebėjimai reiškia, kad medžiaga perkeliama iš apatinės į viršutinę mantiją – nepertraukiama arba skylanti –, kuri yra susijusi su Atlanto vidurio kalnagūbriu“, – aiškina tyrėjai.

„Atsižvelgiant į vandenyno vidurio kalnagūbrio ilgį ir ilgaamžiškumą, tai reiškia, kad visos mantijos konvekcija gali būti labiau paplitusi, nei manyta anksčiau“.

Nors jau buvo žinoma, kad vandenyno vidurio kalnagūbris prisidėjo prie jūros dugno plitimo reiškinio, nauji atradimai rodo, kad visi susiję procesai vyksta kur kas giliau, nei buvo matuota anksčiau, ir vis tiek gali vykti net tose jūros dugno vietose, kurios nėra pažymėtos atvirais plokščių subdukcijos regionais.

„Šis darbas paneigia senas prielaidas, kad vandenyno vidurio kalnagūbris gali vaidinti pasyvų vaidmenį plokščių tektonikoje“, – sako vyresnysis tyrėjas ir geofizikas Mike'as Kendallas iš Oksfordo universiteto.

„Tai rodo, kad tokios vietos, kaip Atlanto vidurio kalnagūbris, atlieka svarbų vaidmenį išjudinant naujai suformuotas plokštes.“

Tyrimo rezultatai aprašyti „Nature“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs