Greitoji mada – verslo modelis, kuris geba greitai pasiūlyti rinkai pigius ir madingus drabužius. Toks modelis remiasi pigiomis žaliavomis ir pigia darbo jėga.
Dažniausias pirkėjų pasipiktinimas greitosios mados kontekste kyla iš nekokybiškos prekių būklės. Tačiau greitoji mada sukuria daug daugiau žalos, nei kelios iširusios siūlės.
„Darbuotojų išnaudojimas, saugių darbo sąlygų neatitikimas bei nesąžiningas darbo užmokestis yra tik viena iš mados industrijos keliamų problemų. Pastaroji ne tik išskiria didžiulį kiekį CO2 emisijų pasauliniu mastu, tačiau yra žinoma kaip antroji daugiausiai vandens suvartojanti ir jį švaistanti industrija pasaulyje“, – 15min pasakojo „Sustain Academy“ komunikacijos projektų vadovė, tvarios mados prekės ženklo „Another Lover“ bendraįkūrėja Livija Treščenkova.
Tekstilės gamyba, arba kitaip sakant – mados pramonė, yra antroji labiausiai aplinką teršianti pramonės šaka pasaulyje po naftos pramonės, išmetanti apie 1,2 mlrd. tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (daugiau nei tarptautiniai skrydžiai ir jūrų laivyba kartu sudėjus).
Per praėjusius du dešimtmečius drabužių suvartojimas pasaulyje išaugo 400 proc. Iš 100 mlrd. kasmet pagaminamų drabužių 92 mln. tonų yra išmetami– tai reiškia, kad kas sekundę sąvartynuose atsiduria šiukšliavežis, pilnas drabužių. Skaičiuojama, kad iki 2030 m. pasaulyje kas metus bus išmetama 134 mln. tonų tekstilės gaminių, rašo „Earth“.
Perteklinis vartojimo skatinimas
Kaip žinoma, mados pasaulis pasižymi gyvavimo ciklais, kai atitinkamiems metų sezonams pristatoma vis nauja rūbų ir aksesuarų kolekcija.
Kas sekundę sąvartynuose atsiduria šiukšliavežis, pilnas drabužių.
Anot Žaliosios politikos instituto analitikės Ievos Budraitės, didžiausia greitosios mados verslo modelio kuriama problema – perteklinė gamyba ir perteklinio vartojimo skatinimas.
„Vartotojai dėl intensyvios reklamos jaučia spaudimą sekti koja kojon su mados naujovėmis, o žema rūbų kaina, internetinės prekybos greitis ir paprastumas įgalina tai padaryti. Vartotojai Europoje pigius drabužius perka ir vidutiniškai išmeta po 7–8 dėvėjimų. Trečdalio naujai įsigytų drabužių nė karto neapsivelka“, – situaciją komentavo ekspertė.
Vartotojai Europoje pigius drabužius perka ir vidutiniškai išmeta po 7–8 dėvėjimų.
I.Budraitės teigimu, su greitosios mados atsiradimu naujų kolekcijų ciklai sutrumpėjo. Jei dar 2000-aisiais vidutinis Europos drabužių įmonių išleistų kolekcijų skaičius per metus siekdavo dvi, tai 2011 m. – jau penkias.
„Šiuo metu stebime ir ultragreitosios mados apraiškas, kai per metus pasiūloma po 24 ar daugiau naujų kolekcijų“, – pasakojo pašnekovė.
Kinijos internetinė greitosios mados parduotuvė „Shein“ yra šio naujo verslo modelio priešakyje. Šių metų pradžioje e.prekybos milžinė buvo įvertinta 100 mlrd. dolerių, taigi jos vertė prilygsta „Zara“ ir „H&M“ kartu sudėjus.
„Shein“ iš gan nežinomos bendrovės tapo šios rinkos lydere, o jos pajamos nuo 2 mlrd. dolerių 2018 m. padidėjo iki 15,7 mlrd. dolerių 2021 m. Dėl savo drabužių gamybos modelio ir paklausos per dieną kompanija pagamina iki 10 tūkst. naujų gaminių.
Visa tai užkuria nepertraukiamą gamybos mašiną, kuri eikvoja išteklius bei didina tekstilės atliekų kiekius.
Vieni marškinėliai vietoje 36 kilogramų bulvių
Pigūs rūbai lygu pigioms žaliavoms, o pigios žaliavos indikuoja, jog jų gavyba, apdorojimas ir kiti procesai atliekami paprastai nesilaikant numatytų aplinkosauginių standartų.
Kaip pasakoja I.Budraitė, Europoje tai būtų beveik neįmanoma, todėl daugelis greitosios mados vystytojų gamybą yra perkėlę į trečiąsias šalis, kur aplinkosauginė kontrolė yra žema. Puikus to pavyzdys – „Shein“ gamyklos, įsikūrusios Kinijoje.
„Kadangi tekstilė visuose savo gyvavimo etapuose – nuo žaliavų gavybos, gamybos proceso, baigiant atliekų utilizavimu – daro įtaką aplinkai (ir tai daro tiek tekstilė iš natūralių pluoštų, tiek iš dirbtinių), neturėtų stebinti, kad ir greitosios mados neigiamas poveikis yra akivaizdus“, – pasakojo I.Budraitė.
Pavyzdžiui, žaliavų gavybos etape sueikvojama daug energijos tam, kad iš naftos produktų būtų sukurtas sintetinis pluoštas. Trečiosiose šalyse ši medžiaga paprastai gaunama deginant anglį – tai prisideda ir prie oro taršos kietosiomis dalelėmis, ir prie klimato kaitos.
Kaip pasakojo L.Treščenkova, didžiuliai kiekiai pavojingų chemikalų, pesticidų ir dažų yra išmetami į aplinką įvairiais audinių ir drabužių gamybos etapais, o tai kelia pavojų, įvairias alergijas ir net apsigimimus tiek žmonėms, tiek gyvūnams.
O medvilnės (natūralaus pluošto) auginimas pareikalauja daugybės pesticidų bei trąšų – tai prisideda prie dirvožemio alinimo ir žalos biologinei įvairovei. Dirvožemį teršia ir sąvartynuose yranti tekstilė, iš kurios išsiskiria chemikalai.
„Be to, medvilnė yra labai imli vandens resursams. Norint užaugint 1 kg medvilnės (maždaug tiek reikia 3–4 medvilniniams marškinėliams), gali būti sunaudojama net 11 000 litrų vandens (palyginimui, 1 kg bulvių užauginti pakanka vos 300 litrų)“, – komentavo I.Budraitė.
Rūbuose – pavojingi chemikalai
Dažant audinius naudojami įvairūs chemikalai. Nesant nuotekų valymo reikalavimams, jais užterštas nuotekų vanduo patenka į upes ir upelius.
Internete gausu nuotraukų iš Kinijos, kai ūkininkai savo laukus yra priversti laistyti rožinės ar kitos nenatūralios spalvos melioracijos vandeniu, nudažytu būtent iš tekstilės fabrikų atkeliavusiomis spalvotomis nuotekomis.
Skalbiant sintetinio pluošto audinius į buitines nuotekas patenka mikroplastikas, kurio nuotekų valymo įrenginiai paprastai „nesugaudo“ ir jis patenka į vandens telkinius
Tuo tarpu 2021 m. „Canadian Broadcasting Corporation“ (CBC) atliktas tyrimas parodė, kad „Shein“ siūlomi drabužiai, skirti vaikams ir suaugusiesiems, turėjo padidintą švino, ftalatų ir perfluoralkilintų cheminių medžiagų (PFAS), susijusių su sveikatos problemomis, kiekį.
Tokių medžiagų, kaip švinas ir ftalatai, poveikis gali tiesiogiai pakenkti tiek drabužius gaminantiems žmonėms, tiek vartotojams.
Tvarios mados analitikos įmonės „Common Objective“ vertinimais, 27 mln. mados tiekimo grandinėse dirbančių žmonių visame pasaulyje gali sirgti su darbu susijusiomis ligomis, įskaitant odos ir kvėpavimo takų ligas.
„Shein“ produktai turi pavojingų cheminių medžiagų, pažeidžiančių ES teisės aktais nustatytas ribines vertes.
O „Greenpeace“ pateiktoje ataskaitoje teigiama, kad „Shein“ produktai turi pavojingų cheminių medžiagų, pažeidžiančių ES teisės aktais nustatytas ribines vertes, o dalyje iš šių gaminių ribinės vertės viršijamos 100 proc. ir daugiau.
Skatinama plastiko tarša
„Kalbant apie šiomis dienomis itin aktualią mikroplastiko temą, net trečdalis viso pasaulio mikroplastiko, kuris atsiduria vandenynuose, susidaro iš sintetinio poliesterio audinių“, – pasakojo L.Treščenkova.
Dauguma drabužių visame pasaulyje gaminami iš poliesterio – sintetinio pluošto, daugiausia gaunamo iš naftos. XXI amžiuje jis aplenkė medvilnę ir tapo pagrindiniu tekstilės pluoštu, nutraukdamas šimtus metų trukusį medvilnės dominavimą.
„Tecnon OrbiChem“ agentūros skaičiavimais, pasaulinė poliesterio rinka išaugs nuo 106 mlrd. dolerių 2022 m. iki 174,7 mlrd. dolerių 2032 m., o per ateinančius 10 metų metinė poliesterio pluošto gamyba viršys 92 mln. tonų – tai 47 proc. daugiau.
Ne visas poliesteris gaminamas iš naftos – jis taip pat gali būti gaminamas iš natūralių polimerų, pvz., bioplastiko. Tačiau šios alternatyvos sudaro tik nedidelę poliesterio dalį mados pramonėje.
„Bloomberg News“ surinko duomenis apie daugiau nei 15 tūkst. drabužių, kurie nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 15 d. buvo įtraukti į „Shein“ internetinę parduotuvę, kad nustatytų, kokios medžiagos buvo naudojamos jiems gaminti.
Panašius duomenis apie 10 tūkst. moteriškų drabužių stilių iš „Asos“, „Missguided“, „Boohoo“ ir „PrettyLittleThing“ taip pat surinko ir „Bloomberg“ pateikė Jungtinėje Karalystėje įsikūrusi Karališkoji menų draugija (angl. The Royal Society of Arts). Nors šie duomenys atspindi tik moteriškus drabužius, poliesteris yra paplitęs tiek vyriškų, tiek moteriškų drabužių gamyboje.
Duomenys rodo, kad beveik kiekvienas iš šių parduotuvių perkamas drabužis yra pagamintas iš poliesterio.
„Shein“ per dieną išleidžia vidutiniškai apie 1000 naujų moteriškų drabužių – 85 proc. pagaminti iš poliesterio. Maždaug 95 proc. „Shein“ drabužių modelių buvo pagaminti iš bent kokios nors plastikinės medžiagos – poliesterio, nailono, akrilo ar elastano. Dauguma šių drabužių buvo pagaminti iš skirtingų pluoštų mišinių, pavyzdžiui, poliesterio ir medvilnės arba poliesterio ir nailono.
Tokie mišiniai padeda išgauti skirtingas drabužių tekstūras, tačiau dar labiau apsunkina tekstilės atliekų perdirbimo procesą. Drabužių rūšiavimas pagal perdirbimui skirtą medžiagą reikalauja daug darbo ir kvalifikuotos darbo jėgos. Be to, norint mišrius pluoštus paversti pakartotinai naudotinais siūlais, reikia atskirti medžiagas cheminiais tirpikliais.
Tvarumo iniciatyvų – daug, bet ekspertai jas vertina skeptiškai
Vis dėlto per pastarąjį dešimtmetį mados prekių ženklai daug daugiau dėmesio skiria tvarumui.
„Inditex“ priklausanti „Zara“ įsipareigojo, kad 2022 m. 50 proc. jos parduodamų prekių bus pagamintos iš perdirbtų medžiagų ir „ekologiškai užaugintos medvilnės“.
Kiti prekių ženklai – „Boohoo“, „H&M“ ir „Kering“ (grupė, kuriai priklauso prabangos namai „Gucci“, „Saint Laurent“ ir „Alexander McQueen“) – paskelbė tvarumo ataskaitas, kuriose išsamiai išdėstyti tikslai naudoti daugiau perdirbtų ar ekologiškų medžiagų.
Tuo pačiu metu plėtojamos pavienės iniciatyvos. Štai H&M tinkle šiuo metu galioja akcija, kad, atnešus nebedėvimą rūbą, galima gauti nuolaidą naujam. „H&M klientai gali padėti saugoti gamtos išteklius ir prisidėti prie aplinkai daromo neigiamo poveikio mažinimo“, – teigiama „Akropolio“ internetinėje svetainėje įkeltame iniciatyvos apraše.
Tačiau, nors iš pirmo žvilgsnio idėja skamba gražiai, ekspertai liaupsių dalinti neskuba.
„Manau, kad tokios akcijos, kaip dėvėtų rūbų surinkimas kaip paskatą suteikiant nuolaidas naujiems gaminiams įsigyti, yra žaliasis smegenų plovimas, nes neretai už to slypi ne ketinimas surinktus drabužius prikelti naujam gyvenimui, o mėginimas suvilioti pirkėją sugrįžti į parduotuvę naujam apsipirkimui“, – kritikos negailėjo I.Budraitė.
„Tokias iniciatyvas vertinu dviprasmiškai. Iš vienos pusės, puiku, jog įmonės skatina vartotojus surinkti nebenešiojamus drabužius ir taip galimai suteikia drabužiams antrą gyvenimą – priduoda drabužius antrų rankų parduotuvėms, labdaroms, moko vartotojus rūšiuoti. Deja, iš kitos pusės žvelgiant į tokias iniciatyvas, jaučiamas labai neskanus minėto žaliojo smegenų plovimo prieskonis. Pasaulį ne kartą supurtė tokie didžiųjų korporacijų skandalai, kaip nerealizuotų likučių deginimas ar klientų atneštų drabužių išmetimas“, – situaciją komentavo L.Treščenkova.
Eksperčių teigimu, sąžiningiau būtų, jei prekybos tinklai teiktų rūbų taisymo, mainų, nuomos / prenumeratos ar kitas paslaugas, prailginančias to paties gaminio „gyvenimo“ ir naudojimo trukmę, o ne nuolat skatintų vartoti naujus gaminius. Taip pat svarbu, kad tvarumo aspektas taptų esminiu prekės ženklą valdančios įmonės prioritetu, o ne papildoma veikla, kuri skirta nuraminti visuomenės nuogąstavimams.
Kaip gerieji pavyzdžiai buvo paminėti ir lietuviški startuoliai bei įmonės: „Textale“, kurie senus drabužius persiuva į naujus, drabužių įsigijimo iš antrų rankų platforma „Vinted“, daiktų, įskaitant drabužius, priėmimo stotelės „Dėk’ui“, iš kurių galima nemokamai pasiimti reikalingus daiktus.
„Vienas Prancūzijos startuolis sukonstravo mašiną, kuri gamina plytas iš nebedėvimų drabužių medžiagų. Įrodyta, jog tokios plytos yra puiki garso ir šilumos izoliacija, tad sparčiai ieškoma, kaip šią idėją pritaikyti statybose plačiu mastu“, – pavyzdžiais dalijosi L.Treščenkova.
Ką padaryti gali kiekvienas iš mūsų?
Prie greitosios mados poveikio mažinimo galime prisidėti keisdami ją lėtąja mada. Tačiau toks pasakymas gali sukelti pasipiktinimą – tvarių prekės ženklų rūbai kainuoja kelis kartus brangiau. Ekspertės nuramina – alternatyvų tikrai yra ir prisidėti prie tvarumo gali kiekvienas.
Lėtoji mada ne tik nukreipia į kokybiškesnių drabužių pirkimą, bet ir ilgesnį jau turimų rūbų dėvėjimą, teigia I.Budraitė.
„Drabužiais galima mainytis, juos dovanoti, atiduoti bei tinkamai prižiūrėti: rečiau skalbti, po dėvėjimo pravėdinti, sutaisyti atsiradusius defektus“, – patarimais dalijosi L.Treščenkova.
Drabužiais galima mainytis, juos dovanoti, atiduoti bei tinkamai prižiūrėti: rečiau skalbti, po dėvėjimo pravėdinti, sutaisyti atsiradusius defektus.
Kai ir tokių galimybių nėra, reikėtų ieškoti tokių drabužių, kurie yra kokybiški, universalūs, nesenstančio stiliaus – visa tai leistų užsitikrinti galimybę dėvėti juos ilgiau.
„Taip pat reikia įvertinti, ar poreikį naujiems rūbams mums diktuoja objektyvios aplinkybės, ar tik emocijos ar net psichologinis spaudimas padaryti įspūdį kitiems. Galbūt pasitenkinimą ar atsinaujinimo įspūdį gali sukelti nauji jau turimų drabužių deriniai ar aksesuarai?“ – komentavo I.Budraitė.
