Praėjusį ketvirtadienį į Ukrainą įsiveržusios Rusijos pajėgos užėmė Černobylio atominę elektrinę, esančią šiaurės Ukrainoje, netoli Baltarusijos sienos.
Ši vieta, kurioje 1986 m. pavasarį įvyko liūdnai pagarsėjusi avarija, yra tebesitęsiančios aplinkosaugos krizės vieta. Dirvožemis ir vanduo tebėra užteršti radioaktyviosiomis medžiagomis, o branduolinės medžiagos vis dar valomos apsauginėje konstrukcijoje, pastatytoje virš pažeisto reaktoriaus liekanų.
Tačiau kovoms tęsiantis, Ukrainoje kyla galbūt dar didesnis branduolinis pavojus. Ukrainoje iš viso veikia 4 elektrinės su 15 branduolinių reaktorių, kurie gamina maždaug 50 proc. visos energijos.
Penktadienį Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) generalinis direktorius Rafaelis Mariano Grossi paragino laikytis „didžiausio santūrumo“, kad nekiltų pavojaus Ukrainos branduolinių elektrinių saugumui. Agentūra yra „labai susirūpinusi“ dėl beprecedentės situacijos, kai didelis konfliktas vyksta taip arti reaktorių, teigiama jų oficialiame pareiškime.
Senstančioms Ukrainos elektrinėms, kuriose yra reaktoriai, aušinimo sistemos, turbinos ir kiti svarbūs komponentai, reikalinga kruopšti priežiūra ir stebėsena, kuri karo metu gali būti sutrikdyta. Nors ekspertai mano, kad Rusijos kariuomenė sąmoningai nesitaikytų į branduolinę jėgainę, galimai pražūtinga klaida, galinti pakenkti milijonams ukrainiečių ir kaimyninių rusų, nėra neįmanoma, rašo „Wired“.
Branduolinės energetikos ekspertams didžiausią susirūpinimą kelia ne tai, kad ant branduolinio objekto gali nukristi raketos, o tai, kaip sunku išlaikyti reaktorių veikimą, turint reikiamą personalą ir saugos protokolus karo zonos viduryje. Pačioms elektrinėms reikia elektros energijos, o sprogusi raketa arba kibernetinė ataka gali sukelti elektros energijos tiekimo sutrikimą.
Jei dėl kokių nors priežasčių sugestų atsarginiai generatoriai, gali sutrikti reaktoriaus aušinimo sistema ir įvykti avarija. Tuomet reaktoriaus šerdies išskiriama šiluma ima viršyti jo aušinimo galimybes. Temperatūra nekontroliuojamai kyla ir galiausiai komponentai pradeda lydytis, todėl išsiskiria radioaktyvusis kuras, gali kilti gaisrų ar sprogimų.
Sprogimai bei gaisrai pavojingi ir panaudotam branduoliniam kurui, kuris tampa radioaktyviosiomis atliekomis ir keletą metų saugomas bei aušinamas specialiuose vandens baseinuose.
Pavojingas radiacijos lygis
Radiacija atlieka svarbų vaidmenį šiuolaikiniame gyvenime – tiek branduolinėje medicinoje, tiek kosmoso tyrimuose ar elektros energijos gamyboje. Radiacija mus nuolat supa dėl natūraliai dirvožemyje, ore ir žmogaus organizme esančių radioaktyviųjų elementų.
Daugelį dešimtmečių vykdytų tyrimų rezultatai rodo, kad radiacijos poveikis sveikatai yra labai gerai suprantamas. 2016 m. Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programos (JTAP) ataskaitoje pažymima: „Apie [jonizuojančiosios] spinduliuotės poveikio šaltinius ir pasekmes žinome daugiau nei apie beveik bet kurį kitą pavojingą veiksnį, o mokslo bendruomenė nuolat atnaujina ir analizuoja savo žinias.“
Per metus tipinis radiacinis fonas, kurį gauna žmogus gyvendamas Žemėje yra 2.4 mSv. Pasaulio branduolinės energetikos asociacijos duomenimis, 50 mSv yra didžiausias leistinas radiacijos kiekis per metus branduolinės pramonės darbuotojams daugumoje šalių.
1000 mSv sukelia ūminį radiacinį sindromą – pykinimą ir sumažėjusį baltųjų kraujo kūnelių skaičių. Tikėtina, kad 5 iš 100 žmonių, gavusių tokią radiacijos dozę, susirgs mirtinu vėžiu.
Nuo 5000 milisivertų radiacijos dozės per mėnesį išmiršta pusė apšvitintų žmonių.
Palyginimui, netrukus po branduolinės avarijos Černobylyje dešimtys elektrinės valymo darbuotojų buvo apšvitinti nuo 8000 iki 16000 mSv radiacija. Dėl to mažiausiai 134 darbuotojai susirgo sunkia radiacine liga ir 28 mirė, rašo „Live Science“.
Kalbant apie katastrofinius atominių elektrinių sprogimus, jų pasekmės priklausytų nuo apšvitintų gyventojų skaičiaus ir radioaktyviųjų elementų toksiškumo. Po Černobylio elektrinės sprogimo žmonės iš gyvenviečių buvo iškeldinami, kai prietaisai rodė 350 milisivertų per valandą.
JT Černobylio forumas apskaičiavo, kad dėl 1986 m. Ukrainoje įvykusios avarijos per 50 metų nuo vėžio mirė 5000 žmonių, nors kai kurios aplinkosaugos grupės mano, kad šis skaičius iš tiesų yra daug didesnis. Iškart po avarijos buvo nustatyta tūkstančiai skydliaukės vėžio atvejų, rašo „Project Syndicate“.
Atominių elektrinių saugumas
Branduolinėse elektrinėse sukurta daugybė sistemų, padedančių išvengti radioaktyviųjų medžiagų patekimo į aplinką.
Kaip rašo „ABC News“, ukrainiečiai yra pasirengę autonomiškai valdyti kiekvieną elektrinę, jei būtų prarasta prieiga prie interneto ar telefono ryšio. Taip pat kiekvienoje elektrinėje yra sukaupta dyzelinio kuro, kad galėtų veikti generatoriai, jei kada nors būtų nutrauktas elektros tiekimas. Prireikus generatoriai užtikrintų elektrinių veikimą ir reaktorių aušinimą.
Kiekviena elektrinė taip pat turi dvejų metų trukmės branduolinio kuro atsargų – tai strateginis sprendimas, kurį rekomendavo Jungtinės Amerikos Valstijos – tam atvejui, jei rusai kada nors nutrauktų branduolinio kuro tiekimą.
Černobylio elektrinėje, vadinamoje pirmosios kartos reaktoriumi, grafitas buvo naudojamas kaip „moderatorius“, kad sulėtintų neutronus ir palengvintų grandinines dalijimosi reakcijas. Tačiau grafitas dega, o pradėjęs smilkti jis padėjo paskleisti radioaktyviąsias medžiagas į orą. Po katastrofos ši konstrukcija buvo palaipsniui panaikinta visame pasaulyje.
Dabar Ukrainoje ir kitose šalyse daugumoje branduolinių elektrinių naudojami „suslėgto vandens reaktoriai“, kuriuose naudojamas vanduo, o ne grafitas. Tačiau nors naujesni vandens reaktoriai yra saugesni, rizika išlieka, jei elektrinės operatoriai negali užtikrinti aušinimo sistemos veikimo, nes nuo kuro strypų įkaitusį vandenį reikia pakeisti vėsiu vandeniu, rašo „Wired“. Galiausiai gali tekti užterštą vandenį išleisti į aplinkinius vandens telkinius.
Nagrinėjant elektrinės saugos riziką, svarbiausias dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra reaktoriaus apsauginis gaubtas, kuriame yra branduolinis kuras. Paprastai jis gaminamas iš plieno, tačiau po daugelio metų neutronų bombardavimo plienas tampa trapus ir gali įtrūkti, o dauguma Ukrainos atominių elektrinių buvo pastatytos aštuntajame dešimtmetyje, tad jos tikrai nėra pirmos jaunystės.
Pavojus avarijos metu
Žmonės negali matyti, užuosti, pajusti ar paragauti radiacijos. Radiacijai aptikti reikia specialios įrangos. Įvykus avarijai atominėje elektrinėje aplinkiniai gyventojai būtų informuoti sirenomis, sms žinutėmis bei transliacijomis per radijo ir televizijos kanalus.
Gyventojai, įsikūrę 5 km spinduliu apie elektrinę, turėtų būtų evakuoti vos tik kiltų avarijos grėsmė.
Asmenims, gyvenantiems 16 km atstumu nuo atominės elektrinės, patartina visuomet turėti atvirą susisiekimo kanalą, leisiantį sužinoti apie įvykusį sprogimą bei būti pasiruošusiems galimai evakuacijai.
Asmenims, gyvenantiems 80 km nuo atominės elektrinės patartina turėti maisto ir vandens atsargų.
Įvykus nelaimei, avarinių tarnybų darbuotojai išmatuotų aplinkoje išsiskyrusią radiaciją. Priklausomai nuo jos kiekio, būtų paskelbta viena iš trijų rekomendacijų: gyventi įprastą gyvenimą, slėptis arba evakuotis.
Tiesa, sunku pasakyti, kokį plotą paveiktų atominės elektrinės sprogimas, nes radioaktyvių dalelių išnešiojimas priklauso nuo vėjo stiprumo bei jo krypties, taip pat nuo sprogimo stiprumo ir to, ar pažeisti būtų reaktoriai, ar kiti įrenginiai.
Kaip BNS pasakojo Fizinių ir technologijos mokslų centro Eksperimentinės branduolio fizikos laboratorijos vadovas Artūras Plukis, konkretus pavojus priklausytų nuo to, kokie jėgainių įrenginiai būtų pažeisti galimos avarijos metu.
„Jeigu veikimo metu pažeidžiama kažkokia aušinimo, cirkuliacijos sistema, galimi radioaktyvaus vandens ar radioaktyvių dujų aerozolių išmetimai. Jie būtų pavojingesni artimesnei aplinkai, jeigu nėra didelio gaisro, aukšto išmetimo. Paprastai vertinama tik kelių kilometrų atstumu (...) Jeigu būtų didelis reaktoriaus korpuso pažeidimas, tuomet avarija prilygtų Fukušimos (Japonijos AE, kurioje 2011 metais dėl galingo cunamio įvyko avarija – BNS) atvejui“, – BNS sakė A.Plukis.
Manoma, kad apie 500 km spinduliu aplink jėgainę per pirmąsias 7 dienas nuo avarijos žmonės gautų iki 10 milisivertų radiacinės dozės.
