Iki šiol buvo manoma, kad DNR gali išsilaikyti nesunykusi iki 1 mln. metų laiko tarpe, tačiau dabartinis atradimas šį periodą prailgino iki 2 mln. metų.
Senovinės DNR analizė mokslininkus nukėlė į laikus, kai Arkties regione buvo 11-19 C šilčiau nei dabar. Tyrimas atskleidė, kad Grenlandijos šiauriniame pusiasalyje, kuris dabar yra poliarinė dykuma, kadaise augo borealiniai tuopų ir beržų miškai, kuriuose knibždėte knibždėjo laukinių gyvūnų. Šis darbas taip pat suteikė informacijos apie tai, kaip rūšys galėtų prisitaikyti arba būti genetiškai modifikuotos, kad išgyventų spartaus pasaulinio atšilimo grėsmę.
Kembridžo universiteto ir Kopenhagos universiteto profesorius Eske Willerslevas „The Guardian“ sakė: „Pagaliau atvertas naujas skyrius, apimantis 1 mln. papildomų metų istorijos, ir pirmą kartą galime tiesiogiai pažvelgti į buvusios ekosistemos DNR taip toli į praeitį.“
Šie fragmentai yra 1 mln. metų senesni už ankstesnį DNR, paimto iš Sibiro mamuto kaulo, rekordą. Nors DNR gali greitai suirti, dabartinis tyrimas rodo, kad tinkamomis aplinkybėmis DNR gali išsilaikyti labai ilgai.
Ateityje panašūs metodai gali būti naudojami siekiant atskleisti naujas įžvalgas apie pirmuosius žmones ir jų protėvius.
Mokslininai 16 metų dirbo prie šio projekto, kurio rezultatas – 41 mėginio, rasto paslėpto molyje ir kvarce, DNR seka ir identifikavimas.
Senoviniai DNR mėginiai buvo rasti giliai palaidoti Kap Københavno formacijoje – beveik 100 metrų storio nuosėdų sluoksnyje, kuris susidarė per 20 000 metų. Nuosėdos, paslėptos Arkties vandenyno fiordo žiotyse šiauriausiame Grenlandijos taške, galiausiai buvo užkonservuotos amžinajame įšale – jame išbuvo 2 mln. metų.
Tik atsiradus naujos kartos DNR sekos nustatymo metodams, mokslininkai galėjo nustatyti ir sujungti itin mažus ir pažeistus DNR fragmentus, remdamiesi gausiomis DNR bibliotekomis, surinktomis iš dabartinių gyvūnų, augalų ir mikroorganizmų.
Mėginiuose aptikta DNR rodo, kad regione gyveno šiauriniai elniai, kiškiai, lemingai ir mastodontai – į dramblius panašūs ledynmečio žinduoliai, kurie anksčiau buvo rasti tik Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje.
Mėginiuose neaptikta plėšrūnų – tikriausiai todėl, kad jų buvo mažiau – tačiau mokslininkai spėja, kad senovėje galėjo būti lokių, vilkų ar sabalinių tigrų.
Autoriai teigia, kad džiugu, jog šios rūšys galėjo klestėti taip toli į šiaurę regione, kuris, nepaisant aukštesnės temperatūros, didžiąją žiemos dalį vis tiek būtų buvęs paniręs į tamsą.
„Duomenys rodo, kad daugiau rūšių gali vystytis ir prisitaikyti prie labai besikeičiančių temperatūrų, nei manyta anksčiau“, – sakė daktaras Mikkelis Pedersenas iš Kopenhagos universiteto.
Tačiau šiandieninis pasaulinio atšilimo greitis reiškia, kad daugelis rūšių neturės pakankamai laiko prisitaikyti, tad ekstremali klimato situacija išlieka didžiule grėsme biologinei įvairovei.
„Gali būti, kad genų inžinerija galėtų imituoti prieš 2 mln. metų augalų ir medžių sukurtą strategiją, padedančią išgyventi kylančios temperatūros klimato sąlygomis ir užkirsti kelią kai kurių rūšių, augalų ir medžių išnykimui“, – sakė Kopenhagos universiteto profesorius Kurtas Kjærr, vienas iš autorių.
