Iš tiesų tie keturi tūkstantkojo peniai kadaise taip pat buvo galūnės, tačiau evoliucija jas transformavo ir suteikė galimybę pernešti spermą. Mokslininkams iki šiol yra pavykę rasti tik vieną šios rūšies atstovą – patinėlį – tad iki šiol nežinoma, kaip atrodo patelės, rašo livescience.com.
Didžiausią ekspediciją po Sekvojos nacionalinio parko olas Kalifornijos valstijoje mokslininkai vykdė 2002-2004 metais, o vėliau nuo 2006 iki 2009 metų buvo vykdomos mažesnio masto stebėjimo ekskursijos. Vienos iš tokių ekskursijų metu 2006 metų spalį olų biologė Jean Krejca, dabar dirbanti „Zara Environmental“ bendrovėje, pastebėjo mažutį tūkstantkojį – jis buvo vos 20 mm ilgio. J. Krejca šį egzempliorių nusiuntė tūkstantkojų ekspertams Paului Marekui (Virdžinijos technologijų universitetas, JAV) ir Williamui Shearui (Hampden-Sydney koledžas, JAV).
Netrukus ekspertai suvokė, kad į jų rankas pateko kažkas visiškai naujo: jis priklausė Illacme genčiai, kuriai iki šiol priklausė vos viena rūšis Illacme plenipes. Jos atstovų rasta toje pačioje Kalifornijos valstijoje, už 250 km esančioje San Benito apygardoje. I. plenipes yra daugiausiai kojų planetoje turintis sutvėrimas – iki 750 vienam individui.
„Niekada nemaniau, kad oloje už 150 mylių bus atrasta antra daugiausiai kojų pasaulyje turinčio gyvio rūšis“, - sakė P. Marekas.
Naują rūšį mokslininkai pavadino Illacme tobini, taip pagerbdami olų specialistą Beną Tobiną, organizavusį ekspedicijas, kurių metu pavyko aptikti šią rūšį.
Retenybė
Po šio atradimo mokslininkai net kelis metus bergždžiai ieškojo kitų tos pačios rūšies atstovų – ir toje pačioje oloje, kur pasisekė J.Krejca, ir kitose 36 vietose Siera Nevados kalnų papėdėje. Jie apvartė visus lapus ir akmenis, išlandžiojo visas tamsias užkampes, tačiau to, ko ieškojo, rasti nepavyko.
Tad visos turimos mokslinės žinios apie naują rūšį yra grindžiamos vos vienu patino egzemplioriumi, rastu Lange oloje – marmuriniame labirinte, esančiame miškingoje vietovėje Jukos kalno papėdėje. Akių neturintis tūkstantkojis galimai minta grybais, žurnale „ZooKeys“ rašė mokslininkai. Jo 9 ir 10 kojų poros evoliucijos eigoje buvo konvertuotos į tai, ką galima pavadinti šimtakojišku peniu, turinčiu ir moksliškesnį pavadinimą – gonopodai. Šios specializuotos galūnės yra padengtos spygliukais ir kastuvėlio formo ataugomis ir yra skirtos pernešti spermą iš patino patelei.
Taip pat tūkstantkojis turi 200 porų, iš kurių išsiskiria kažkokia nenustatyta medžiaga – galimai cheminė apsaugos nuo plėšrūnų priemonė. Kol kas nėra žinoma, ar I. tobini yra išskirtinai olų gyventojas, ar jį galima aptikti ir labiau įprastose tūkstantkojų slėptuvėse – po akmenimis.
I. plenipes buvo atrastas 1928 metais, tad antroji šios genties rūšis I. tobini atradimo laukė beveik 90 metų. Gentis priklauso platesnei Siphonorhinidae šeimai, kuri taip pat nėra labai didelė – jai priklauso 12 rūšių. Illacme gentis yra vienintelė šioje šeimoje, gyvenanti Šiaurės Amerikoje. Kiti šeimos atstovai rasti Vietname, Pietų Afrikoje, Indijoje, Indonezijoje, Madagaskare. Manoma, kad į šias vietoves tūkstantkojai pasklido seniau nei prieš 200 mln. metų, kai pasidalijo gigantiškas Pangėjos superžemynas.
