Karščiu išlydytų šviną
Tačiau 2021 PH27 keliauja daug elipsiškesniu keliu nei Merkurijus, todėl prie Saulės priartėja gerokai arčiau – maždaug 20 mln. km per artimiausią priartėjimą, palyginti su 47 mln. km vidinės Saulės sistemos planetos atstumu.
Šių artimų prasilenkimų su Saule metu 2021 PH27 paviršius įkaista tiek, kad gali išlydyti šviną – apie 500 laipsnių pagal Celsijų, apskaičiavo atradėjų komanda. Tokie gilūs panirimai į Saulės gravitacijos šulinį taip pat reiškia, kad asteroidas patiria didžiausią iš visų žinomų Saulės sistemos objektų bendrąjį reliatyvumo efektą. Tokie efektai pasireiškia nedideliu 2021 PH27 elipsinės orbitos aplink Saulę svyravimu, kurį komanda ir pastebėjo.
Beje, ši orbita nėra stabili ilgą laiką. Komandos nariai teigė, kad 2021 PH27 po kelių milijonų metų tikriausiai susidurs su Saule, Merkurijumi arba Venera, jei jo iš dabartinio kelio pirmiau neišstums gravitacinė sąveika.
2021 PH27 pirmą kartą rugpjūčio 13 d. pastebėjo astronomai, naudojantys Tamsiosios energijos kamerą (Dark Energy Camera, DEC) – galingą daugiafunkcinį prietaisą, sumontuotą ant Víctor M. Blanco 4 metrų teleskopo Cerro Tololo tarpamerikietiškoje observatorijoje Čilėje.
Skotas Šepardas ir jo kolegos apskaičiavo, kad 2021 PH27 yra maždaug 1 km pločio. Pasak tyrėjų, kosminė uoliena galėjo atsirasti pagrindinėje asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio, o vėliau dėl gravitacinės sąveikos su viena ar keliomis planetomis buvo nublokšta.
