Kai savo vienuolikmetei dukrai vedžiau pamokėlę „Gražūs paveikslai – garsūs dailininkai“, net ji, po smagaus pusvalandžio „guglinant“ gražius paveikslėlius, paklausė: „O kur garsios dailininkės moterys?“ Nepaisant to, kad turiu pakankamą išsilavinimą nutuokti daugiau nei ankščiau minėta šventoji meno trejybė, į galvą neatėjo niekas daugiau, kaip tik Frida Kahlo. Na, dar kurioje nors kosmetikos ar parfumerijos parduotuvėje išgirstume Lolitos de Lempickos vardą, kai kalbama apie puikius kvepalus dar puikesniuose buteliukuose, kurie turėtų atspindėti šios art deco karalienės stilių.
Bet, jei mes išdrįstumėm pasvajoti, kad visi taip gerai žino moteris, kurios atitiktų garsiąją dailės trejybę, kas jos būtų ir kodėl jų vardai turėtų būti įrašyti istorijoje ryškesnėmis spalvomis? Leiskite apibrėžti, kuo remsiu savo nuomonę: tai bus sąlyginis dailininkės garsumas, tada laikotarpis ir stilius, tapymo maniera, objektai. Taigi, kas šios moterys, galinčios pakelti tiek pat, kaip ir šie meno titanai?
Renesanso genijaus Leonardo Da Vinci pristatyti nereikia, visi nuo jauniausio iki seniausio žino „Mona Lizą“, dažnas girdėjo, pirko, skaitė ir liko sukrėstas Dano Browno „Da Vinčio kodo“. Na, dar kai kurie žino, kad jis buvo išradėjas, anatomas, to laikmečio intelektualinė žvaigždė. Tad pristatau ją, varžovę vertą paties genijaus – Sofonisbą Anguissolą.
Šiai moteriai kelią į dailę nutiesė jos kilmė – ji buvo išsilavinusio ir plačių pažiūrų aristokrato Amilkaro Anguissolis dukra. Tėvas suteikė jai ir jos seserims visą tuo metu prieinamą išsilavinimą, ypač daug laiko skyrė tapybai. Tėvo dėka dar visai jauna ji pateko mokytis į Bernardino Kampi dirbtuves. Čia jos talentas išties atsiskleidė.
Ji buvo tokia puiki dailininkė, kad net niurzga vienišius Mikelandželas su ja bendravo. O svarbiausia, kad ji net tapo pirmąją moterimi dailininke, kuri išgarsėjo dar gyva ir iš savo paveikslų galėjo gana gerai užsidirbti pragyvenimui.
Be, kas dar ją sieja su L.Da Vinci be to, kad abu buvo renesanso pažibos? Mistiška šypsena. Ir ją turi ne vien Džokonda („Mona Liza“). Nuostabus S.Anguissolos paveikslas „Žaidimas šachmatais“ turi labai daug bendro su populiariuoju L.Da Vinci šedevru. Ir vienur, ir kitur panaudota sfumato technika verčia mus grožėtis šešėlių ir rūko žaismu, o mistiška šypsena S.Anguissolos paveiksle tokia pat paveiki, tik ne tokia garsi.
Ir tai anaiptol ne vienintelis jos kūrinys, kur, kaip L.Da Vinci paveiksluose, mes ieškom paslėptos minties, bandom suprasti, ką mąsto portretuose pavaizduoti žmonės. S.Anguissola buvo išties garsi ir, tikėtina, netgi labiau mėgstama nei keistuolis L.Da Vinci, nors sunku pasakyti, kurio iš jų paveikslai buvo labiau geidžiami.
Tiesa, reikia pastebėti, jog šie du menininkai truputėlį prasilenkė laike. L.Da Vinci gyveno 1452–1519 m., o S.Anguissola – 1532–1625 m., tad tikros konkurencijos jie nepatyrė. Visgi, jei šiandien ieškotume mįslingo renesanso grožio, sfumato stebuklų, tai Sofonisba, kaip tikra darbštuolė, paliko virš 50 darbų, o L.Da Vinci – vos vieną kitą.
P.P.Rubenso vardas dažnai pasisuka ant liežuvio galo, kai reikia apibūdinti šiuolaikinės anoreksiškos mados neatitinkančią prisirpusią gražuolę. P.P.Rubensas iš tiesų mėgo tapyti barokinio grožio moteris, kurias šiandien galėtume apkaltinti dietų nesilaikymų, kremo nuo celiulito nepirkimu ir aiškiai per dideliu pasitikėjimu savimi. Jo garsusis kūrinys „Trys gracijos“ šiandien tikrai išeina iš gracingumo ribų, bet nesitraukia iš mėgstamiausių klasikinių paveikslų topų.
Barokas kupinas ir įsidrąsinusių tapyti moterų, išsibarsčiusių nuo Nyderlandų iki Italijos. Visgi į porą „Leukipo dukterų pagrobimo“ autoriui P.P.Rubensui siūlau Judith Jans Leyster. Pirmiausia, jie yra tos pačios epochos vaikai – P.P.Rubensas gyveno 1577–1640 m., o J.Leyster – 1609–1660 m.. Antra, jie abu olandų dailininkai, kuriems nori nenori darė įtaką itališkas baroko romantizmas.
Abu jie tapė tokiose gyvose pozose esančius žmones, jog gali pajausti jų judesį, audinio draperijos krustelėjimą ar nėrinio šiugždesį. Tiesa, laikmetis J.Leyster visgi buvo uždėjęs pančius, tad nuogo kūno, kitaip nei P.P.Rubensas, ji netapė. Bet, kas tie drabužiai! J.Leyster „Linksmoji trijulė“ yra kuo puikiausias darniai šokančių „Trijų gracijų“ atitikmuo. Judith, kaip ir P.P.Rubensas, turėjo nemažą gerbėjų ratą ir jos paveikslai, kitaip nei Sofonisbos, buvo vertinami visais laikais.
Trečiasis menininkas – Claude'as Monet – visų romantiškų moterų favoritas. Jo žavingos lelijos ir irisai nutūpė daugybėje miegamųjų ant pigių reprodukcijų ir renka dulkes indaujose ant porceliano servizų. Panašiai kaip L.Da Vinci, C.Monet bus tas, kurio vardą paminės apsimetėliai meno žinovai, nors jis tokio nubanalinimo išties nenusipelnė.
Visgi šiandien ne apie jį, o apie ją. Ji – Mary Cassatt. Jie su C.Monet turi išties daug bendro: abu žymūs impresionistai, abiejų paveikslai kartu kabėjo revoliucingoje pirmoje impresionistų parodoje Paryžiuje 1874 m., jie draugavo ir linksminosi su tais pačiais kolegomis, kritikų buvo spraudžiami į tuos pačius rėmus. Tiesa, C.Monet nuolat blaškęsis tarp žmogaus ir gamtos tapymo (kuri galiausiai nugalėjo) skyrėsi nuo M.Cassatt tuo, jog šios teptukas piešė išskirtinai žmonių bruožus.
Bet štai asmenybių panašumo tarp šių dviejų virpančių spalvų meistrų nesumeluosi. Abu jaunystėje buvo keliautojai, negalėję ramiai gyventi vienoje vietoje, abu impresionizmas ištiko Paryžiuje, abu buvo cinikai, niurzgos ir turėjo psichologinių problemų. Be abejo, koks genijus jų neturi, bet šie du buvo išskirtinai kritiški sau. Ir tai savikritikai turim būti dėkingi už įstabius jų kūrinius.
Nors M.Cassatt tapybai nemažą įtaką padarė kitas impresionistas Edgaras Degas, bet ji anksti suprato C.Monet darbų vertę ir ėmė kolekcionuoti impresionistų darbus. M.Cassatt ir C.Monet paveikslai kabojo greta ne tik jos namuose, ji rimtai buvo įsitraukusi į bendrą impresionistų veiklą ir dar kelis kartus dalyvavo bendrose parodose. Vienas tapyboje aukštumas pasiekė atsisukęs į gamtą, kitas – į žmogų, tačiau abu jie buvo impresionizmo grandai, nepabijoję naujos technikos, kuri taip ryškiai perteikė akimirkos grožį.
Taigi, šalia trijų garsių dailininkų vyrų stovi trys tiek pat talentingos moterys. Daug kas jų vardus sužinojo tik šiandien. Istorija ir tie, kurie tampo meno pasaulio virvutes, nepelnytai šių moterų neiškėlė aukščiau. Jei žvelgsime į jas kaip į belytį menininką, tai jos niekuo nesiskirs nuo kolegų, tačiau tai, kad jos moterys, savaime tapo barikada į meno olimpą. Bet dabar jos paminėtos, prikeltos, prilygintos garsiems vyrams ir pusiausvyra vėl atstatyta. Neužmirškim šių vardų ir už jų slypinčių talentų – Sofonisba Anguissola, Judith Leyster ir Mary Cassatt.
Šis straipsnis dalyvauja Mokslo populiarinimo rašinių konkurse. Konkursą organizuoja TV laida „Mokslo sriuba“ ir tinklaraštis „Konstanta 42“.
