Šiandien aptariamas, greitas, chaotiškas ir kupinas veiksmo „Hyrule Warriors: Age of Calamity“ savo žaismu yra visiškai kitoks, tačiau tuo pat metu pasišovęs papasakoti mums, kas gi ten nutiko toje Hyrulėje prieš šimtą metų? Pažvelkim kaip jam tai sekasi...
Iškart prisipažinsiu, kad niekada nežaidžiau jokio „Dynasty Warriors“ žaidimo. Nežaidžiau ir pirmosios šios serijos samplaikos su Zelda, t.y. pirmojo „Hyrule Warriors“ ar „Fire Emblem Warriors“. Esu girdėjęs apie šią franšizę, esu matęs kaip žaidžia kiti, leidžiu sau manyti, kad suprantu kokia yra jos pagrindinė mintis. Tiesiog taip jau išėjo, kad gyvenimo aplinkybės šiuo klausimu klostėsi nepalankiai ir rytietiškai savotišką „Dynasty Warriors“ seriją aš tiesiog praleidau.
Tai yra blogai, nes negalėsiu objektyviai palyginti šio žaidimo su ankstesniais, bet ir gerai, nes savo nekaltomis akimis aš jį matysiu tiesiog kaip „The Legend of Zelda: Breath of the Wild“ priešistorę, papasakotą kitokiu žanru. Taip, kaip į žaidimą žvelgs ir dauguma naujai iškeptų Zeldos fanų.
Iš tiesų, kai šis žaidimas buvo anonsuotas, pamenu sušukau „Taip! Va čia yra gera mintis!“. „Nusiramink tu, kas tau yra?.." man atsakė tolimųjų rytų žaidimų gerbėjai, bet nelabai aš tą atsakymą ir girdėjau, buvau paniręs į svajas apie šio naujojo žaidimo potencialą...
„The Legend of Zelda: Breath of the Wild“ veiksmas, jei reikia priminti, vyko po to, kai žūtbūtiniame mūšyje tarp blogio ir gėrio jėgų netikėtai nugalėjo blogis. Hyrulės karalystę užvaldė monstrai. Pilys ir miestai buvo sugriauti, o gyventojai priversti gyventi nepavydėtinomis pokario sąlygomis. Praėjus šimtui metų, pagrindinis herojus Linkas pabunda iš magiškos komos ir žaidimo eigoje turime spręsti, ar šimtmečių senumo griuvenos dar turi ateitį ir kokia ji bus. Tokio tipo istorijai pateikti buvo labai tinkamas visiškai nelinijinis „eik kur nori ir daryk ką nori“ žaidimo formatas, tačiau jis nelabai tiktų norint atvaizduoti tuos didingus praeities įvykius, kurie mus į šią situaciją įmurkdė.
Taigi, buvo nuspręsta, kad priešistorės atskleidimui Zeldą reik sumaišyt su franšize, kurios esminis akcentas – grandioziniai didelių kariaunų mūšiai ir galimybė rinktis iš keleto skirtingus sugebėjimus turinčių personažų. Mano požiūriu, šis sprendimas tolygus "Ubisoft" sprendimui į naująjį kosminių laivų kautynių žaidimą „Starlink: Battle for Atlas“ įdėti „Starfox“ komandą, tai tiesiog puiki mintis ir vienintelis teisingas kelias. Starfoxas, deja, nepadėjo nuobodžiam ir simplistiškam Starlinkui išlikti žaidėjų atmintyje, tačiau „Zelda“ jau seniai turi daugybę fanų, dar daugiau jų atsirado visiems pažaidus kritikų liaupsėmis apipiltą „Breath of the Wild“, tai ar „Hyrule Warriors: Age of Calamity“ pateikia tai, ko tiems fanams norisi? Aš manau, kad taip, ir tuoj pat pasakoju kodėl.
„The Legend of Zelda: Breath of the Wild“ turėjo labai specifiškai nelinijiniam žaidimui pritaikytą istorijos pateikimo būdą ir nors tai, ką gavome, buvo puiku, neapleido jausmas, kad iš šio pasaulio norėtųsi kažko daugiau, nei keleto filmukų, kuriuos galėjome žiūrėti net ne iš eilės, o atsitiktinai juos atradę. Tuo tarpu šiame žaidime kokybiško istorijos pasakojimo gauname užtektinai.
Siužeto linija atskleidžiama daugelyje nuotaikingai suvaidintų vaizdo intarpų su pažįstamais personažais, daiktais ir vietovėmis. Personažus įgarsinantys aktoriai taip pat sugrįžta, ir jie čia gauna daug daugiau galimybių atsiskleisti. Viskas žaidime atrodo ir skamba lygiai taip pat, kaip „Breath of the Wild“, net kai kurie žaidimo pagrindinio meniu elementai, kaip pagrindinis žemėlapis, ginklų bei resursų piktogramos čia tie patys. Kartais gali netyčia pagalvoti, kad tebežaidi tą patį „Breath of the Wild“, bet jis netikėtai pakeitė žanrą, lyg už jo kūrimą būtų atsakingas Yoko Taro.
Jeigu Jūs esate tokie kaip aš ir niekada nežaidėte jokio „Dynasty Warriors“ žaidimo, jų esmė yra tame, kad priešai čia mus puola ne po du ar tris o po dvidešimt ar trisdešimt ir geriausia strategija dažniausiai būna tiesiog nerti į jų gretas kaip Iggy Pop į klausytojų minią ir pasiutusiu tempu spaudinėti atakos mygtuką kol anksčiau ar vėliau aplink Jus pasidarys erdvu ir tuščia.
Kartais tarp gležnų priešų bus įsimaišęs vienas kitas didesnis ir stipresnis, tuomet gausime galimybę prirakinti kamerą prie jo ir įsitraukę į savotišką dvikovą sudaužyti iš pradžių jo skydą o tada ir jį patį, kol paprasti priešo kareivėliai vaikštinės aplink ir bandys nerangiai įsiterpti ir taip pat dalyvauti, kaip keturmetis bando įsiterpti ir dalyvauti suaugusiųjų pokalbyje.
Dažniausiai misijos tikslai reikalaus užmušti kokį vieną daugiau pastangų reikalaujantį lygio bosą, užimti postą, apginti teritoriją ar personažą, tačiau, jeigu aplink jus nuolatos nestoviniuoja didelė minia retkarčiais kąsti bandančių bestijų, Jūs tikriausiai nuėjote kažkur ne ten, kur reikia.
Ką labiausiai norime veikti rinksimės iš centrinio žemėlapio, kur tarp pagrindinių, siužetu paremtų misijų ar antraeilių, kiekvienam herojui asmeniškai pritaikytų iššūkių mirgės ir ikonos, reprezentuojančios įvairias papildomas veiklas ar specifinių poreikių turinčius parduotuvių savininkus, įvairaus tipo amatininkus ir kitus suinteresuotus asmenis. Juos užčiaupsime dalindami jiems savo surinktus resursus, mainais gaudami kokį geresnį ginklą, kovinį judesį, sugebėjimų patobulinimą, ar galimybę nusipirkti reikalingų daiktų. Nėra tai labai daug azarto ar sielos pilnatvės suteikiantis žaismo elementas, bet bent jau galėsime paskaityti neretai šmaikščius Hyrulės valstiečių rūpesčių aprašymus ir taip susidaryti geresnį įspūdį apie žaidimo pasaulį.
Pagrindines misijas vykdysime sudarę grupę iš keleto herojų, kuriems galėsim duoti komandas, arba bet kada perimti jų valdymą tiesiogiai į savo rankas vieno mygtuko paspaudimu. Herojų pasirinkimas „Dynasty Warriors“ tipo žaidimuose tradiciškai yra gan platus (aš pats asmeniškai to nežinau, bet pakonsultavo asmenys, kuriais pasitikiu), tačiau šiame žaidime jų yra iš viso 18. Pagal „Dynasty Warriors“ standartus tai yra labai mažai, tačiau šiam žaidimui to visiškai pakanka. Galbūt kažką išloštume, jei galėtume nuiminėti priešams galvas būdami fėja Navi iš „Ocarina of Time“, bet šį tą ir prarastume. Sprendimas apsiriboti tik logiškais personažais yra teisingas.
Kiekvienas herojus turi keletą individualių, tik jiems būdingų specialių atakos veiksmų, kas šaudo iš lanko, kas svaidosi elektra, kas pasidalina į keletą astralinių savęs projekcijų, kurias valdome visas kaip vieną ir tokiu būdu galabijame priešus dar efektyviau.
Kiekvienas herojus taip pat gali naudoti iš „Breath of the Wild“ pasiskolintus Linko sugebėjimus: laiko stabdymą, ledo bloko auginimą iš žemės, metalinius daiktus kilnojantį magnetą ar magiškus sprogmenis. Ir nors čia jie naudojami ne galvosūkiams spręsti o su žemėmis maišyti dideles priešų grupes, savo darbą šie įrankiai atlieka puikiai. Siekdami išsiskirti kai kurie herojai juos naudoja savitai. Vieni, pavyzdžiui, granatas mėto į tolį, kiti tiesiog deda sau po kojom ir sprogdina viską aplink save.
Tuo tarpu pačios princesės Zeldos, kurią čia taip pat gauname valdyti, koviniai manevrai yra tiesiog meistriškai apipavidalinti ir aš nuoširdžiai norėčiau juos sugalvojusiam asmeniui paspausti ranką, ar kažkaip mandagiai pasveikint jį per atstumą ir pasakyti jam „Na Jūs duodat, gerbiamasis.“
Kadangi „Nintendo Switch“ nėra labai sparti konsolė, žaidimai joje veikia įvairiausiai ir tikėtis galima visko. „Age of Calamity“ techniškai veikia vienodai tiek „Switch“ prijungus prie televizoriaus tiek jį laikant rankose, tačiau ne vienodai gerai o vienodai vidutiniškai. Rezoliucija dinamiškai kintanti ir kinta ji dažniausiai į prastesnę pusę, kadrų sekos greitis šokinėja nuo žaistino 30 kadrų per sekundę iki sunkiai pakenčiamo mažesnio, bet taip jau yra su tuo „Nintendo Switch“. Toks buvo ir „Breath of the Wild“ prieš vėliau išleistus pataisymus. Tiesiog norint būti laimingu „Switch“ žaidėju reikia pratintis nestresuoti dėl tokios vidutiniškos techninės žaidimų pusės ir išmokti džiaugtis tuo, ką turi.
Taip pat negalima sakyti, kad žaidimui tai labai jau kenkia, nes pats momentinis žaismas, nepaisant visokių žaidimo vaidmenimis elementų, yra gan nesudėtingas ir kviečiantis tiesiog atsipalaiduoti ir į jį panirti per daug nesirūpinant, kad kadrų sekos greitis labai nukrito susprogdinus bombą minioje bokoblinų. Na, o jeigu nestabilus kadrų kaitos greitis visgi sunervins, tiesiai į dešimtuką pataikantis garso takelis tikrai nuramins. Kartais net norisi ilgiau, be jokio kito tikslo, pasilikti centrinio žemėlapio meniu ir pasiklausyti nuotykiams nuteikiančios pagrindinės žaidimo melodijos.
Apibendrinant visgi tenka pasakyti, kad „Dynasty Warriors“ ir jų „spin off’ai“ yra tokie žaidimai, kurie tiesiog patinka ne visiems. Žinau, kad klišė yra taip sakyti ir tą galima teigti apie daugelį žaidimų, tačiau „Dynasty Warriors“ atveju tai tiesiog yra tiesa. Iš tikrųjų reikia mokėti mėgautis ta savotiška jų monotonija, atsirandančia lakstant nuo vieno žemėlapio galo iki kito ir pakeliui šienaujant begales priešų.
Tikriausiai tarp „Dynasty Warriors“ fanų yra kur kas daugiau mėgstančių Zeldą negu tarp Zeldos fanų mėgstančių „Dynasty Warriors“, taigi jei Jūs priskiriate save pirmajai kategorijai žaidimas jums pasirodys nepriekaištingas. Na o jei esate Zeldos fanas, tačiau „Dynasty Warriors“ serijos mandagiai privengiat, šio žaidimo vis tiek neignoruokit, gal tik palaukit kokių nuolaidų.
Taip sakau, nes pasirinktas žaidimo formatas labai tinka specifiškai šiai priešistorei pasakoti. Yra tiesiog paprastai žmogiškai įdomu pamatyti pamėgtus personažus, priešus ir aplinkas naujame kontekste, ir tas sudėtingos strategijos nereikalaujantis žaismas turi savotiško hipnotizuojančio žavesio.
„Hyrule Warriors: Age of Calamity“ apžvalgai suteikė žaidimo leidėjai. Žaidimas prekyboje pasirodė lapkričio 20 dieną ir yra skirtas išskirtinai tik „Nintendo Switch“ konsolei.
