Estai jau balsuoja, Lietuva bijo
2011-ųjų spalį Vyriausybė patvirtino Užsienio reikalų ministerijos pateiktą „Globalios Lietuvos“ kūrimo programos įgyvendinimo planą ateinantiems trejiems metams. Pagal šį planą, projektams, kuriais užsienio lietuviai būtų labiau integruojami į valstybės gyvenimą, per trejus metus skiriama daugiau nei 43 mln. litų. Viena brangiausių projekto dalių – balsavimas internetu, kuriam skiriama 5 mln. litų. Tiesa, numatyta išlyga, kad ši projekto dalis bus vykdoma tik tuo atveju, jei Seime bus apskritai pritarta e. balsavimo idėjai, priimti reikiami teisės aktai.
Balsavimo internetu projektas ir koncepcija Seime guli jau nuo 2006 metų. Tuo metu estai e. balsavimą išbandė dar 2005-aisiais, o pernai vykusiuose rinkimuose į parlamentą internetu jau balsavo kiek daugiau nei 140 tūkst. piliečių – beveik ketvirtadalis visų balsavusių rinkėjų.
Internetinis balsavimas turėtų užtikrinti ne tik didesnį užsienio lietuvių dalyvavimą Lietuvos politikoje. Jis taip pat turėtų bent stabilizuoti, jei ne padidinti, nuolat mažėjantį rinkėjų aktyvumą. Internetinis balsavimas yra patogesnis, užima mažiau laiko tiek rinkėjui, tiek rinkimų rengėjui.
Nors sistemos įdiegimo kaštai būtų nemaži, vėliau (tiesa, tik e. balsavimui įgavus didelį mastą) būtų galima sutaupyti – kiekvienų rinkimų metu yra spausdinami milijonai biuletenių, kurių dauguma lieka nepanaudoti. Be to, apylinkėse dirba tūkstančiai žmonių, kurių atlyginimai taip pat kainuoja. Balsuojant internetu taip pat pagreitėtų balsų skaičiavimas.
Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas nutarė, kad e.balsavimo koncepcija prieštarauja Konstitucijai.
Tačiau Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas 2011-ųjų spalio 19 dieną nutarė, kad e.balsavimo koncepcija prieštarauja Konstitucijai, mat neįmanoma užtikrinti balsavimo slaptumo, sudaromos prielaidos už rinkėją balsuoti kitam asmeniui.
Be to, jei būtų leista internetu balsuoti tik užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams, anot komiteto, būtų pažeistas konstitucinis principas, kad „organizuojant ir vykdant rinkimus visi rinkėjai turi būti traktuojami vienodai, kiekvieno rinkėjo balsas yra lygiavertis bet kurio kito rinkėjo balsui ir turi vienodą reikšmę nustatant balsavimo rezultatus“. Tiesa, kokiu būdu balsavimo forma keičia rinkėjo balso reikšmę, komiteto siūlyme atmesti e.balsavimo projektus nedetalizuojama.
Sistemą pirmiausia reikia testuoti
Vyriausiosios rinkimų komisijos narys, teisininkas Jonas Udris mano, kad balsavimo slaptumas – pačių rinkėjų teisė. Valstybės pareiga – ją užtikrinti. Taigi, jei rinkėjui sudaryta galimybė balsuoti slaptai ir internetu, ne problema, kad namai – ne kabina apylinkėje, į kurią leidžiama tik po vieną.
Be to, kaip teigia J. Udris, net ir tradicinėje sistemoje balsavimo slaptumas ne visada yra užtikrinamas: „Įsivaizduokite rinkimų apylinkę kokiame nors kaime, kur rinkimų teisę turi 200 žmonių, o atėjo 30 ir visi balsavo už tą patį kandidatą – ar tai buvo slaptas balsavimas? Jei bent vienas būtų balsavęs už ką nors kitą, bet kuris galėtų apsimesti tuo vienu, ir nebūtų aišku, kas už ką balsavo. Bet šiuo atveju, kuris yra visiškai realus, slapto balsavimo nėra.“
|
|
Tačiau slapto balsavimo principas, nors Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas ir nutarė, kad e.balsavimas jį pažeistų, nėra pagrindinis argumentas šiuo klausimu. Informacinės sistemos saugumas ir neva geresnės sąlygos balsų pirkimui yra žymiai problemiškesni internetinio balsavimo aspektai.
„Negalime vertinti sistemos tol, kol jos neturime. Įsivaizduokite – turime automobilį. Galime įvairias testais patikrinti, ar jis yra saugus. Tačiau jei turime tik jo viziją, negalime atlikti testų ir pasakyti, ar tas automobilis bus saugus, ar ne. Yra specialistų, kurie bet kokią informacinę sistemą laiko nesaugia. O estai atliko testavimą: jie e.balsavimo programinę įrangą padarė atviro kodo. Visiems, kas norėjo, davė su ja susipažinti ir ieškoti joje klaidų ar spragų. Tačiau jų nebuvo“, – pasakoja J. Udris.
Rinkimai grįsti nepasitikėjimu
Aktyvus e.balsavimo priešininkas, programuotojas Emilis Dambauskas pabrėžia, kad kuriant internetinio balsavimo sistemas netobulomis šiuolaikinėmis technologijomis, einama į kompromisus. Kompiuteryje neįmanoma stebėti, kaip yra skaičiuojami balsai, tad pilietis, kuris tradiciniuose rinkimuose gali dalyvauti, skaičiuoti ir tikrinti, čia turi pasitikėti kompiuteriais, programuotojais ir informacinių technologijų įmonėmis.
„Kai Estijoje vyko pirmieji parlamento rinkimai, kuriuose veikė e.balsavimas, partijos neatsiuntė stebėtojų – jiems pasakė kompiuterininkai, kaip balsai suskaičiuoti – jie ir patikėjo. Tuos dalykus reikia tikrinti. O kai žmonės pradeda aklai pasitikėti tuo, kaip jiems kažkas tuos balsus suskaičiavo, tai yra nebe demokratija, o tik iliuzija“, – mano E. Dambauskas.
Taigi, pasitikėjimas – demokratinių rinkimų priešininkas, nes tam, kuriuo pasitikima, atrišamos rankos savivaliauti.
„Tradicinė sistema paremta nepasitikėjimu – tai paradoksalu. Susirenka žmonės, kurie vieni kitais nepasitiki, į vieną kambarį ir, dėl to nepasitikėjimo, jie neleidžia vieni kitiems sukčiauti skaičiuojant balsus. O kalbant apie e.balsavimą, tektų aklai pasitikėti žmonėmis, kurie šiuo metu balsų skaičiavimu išvis neužsiima, o tik sumuoja rezultatus, kuriuos gauna iš apylinkių“, – teigia programuotojas.
Anot jo, Lietuvoje kol kas rinkimų procesą kontroliuoja kas šimtasis pilietis – internetinio balsavimo kontrole užsiimtų vienetai.
Jei rinkėjo pavardę atitinkantis kodas, kurį žinotų tik pats rinkėjas, būtų patalpintas į vieną didelę duomenų bazę kartu su visų rinkėjų kodais ir kandidatų, už kuriuos jie balsavo, pavardėmis, pats rinkėjas galėtų atlikti tam tikrą rinkimų kontrolę – stebėti, ar jo balsas suskaičiuotas teisingai.
Jei rinkėjo pavardę atitinkantis kodas, kurį žinotų tik pats rinkėjas, būtų patalpintas į vieną didelę duomenų bazę kartu su visų rinkėjų kodais ir kandidatų, už kuriuos jie balsavo, pavardėmis, pats rinkėjas galėtų atlikti tam tikrą rinkimų kontrolę
Tačiau, E.Dambausko nuomone, tai taip pat vienas iš kompromisų – užtikrinamas stebėjimas, bet kyla pavojus balsavimo slaptumui, be to, rinkėjas, pardavęs savo balsą, nebegali jo pakeisti – bus galima patikrinti, už ką jis galų gale balsavo. „Dabartinėje sistemoje rinkėjo biuletenis atsiduria urnoje ir niekas nežino, už ką jis balsavo, net ir pats pasiskelbęs, jis negali nieko įrodyti.“
Balsų pirkimas – kultūros dalykas
Anot J.Udrio, rinkimų teorijoje egzistuoja dvejopas balsavimas – kontroliuojamoje ir nekontroliuojamoje aplinkoje. Kontroliuoti galima balsavimą apylinkėse ir savivaldybėse, užsienyje esančiose Lietuvos diplomatinėse atstovybėse. O balsavimas paštu ar internetu vyksta nekontroliuojamoje aplinkoje, ir niekas nemato, kokiu būdu žmogus pildo biuletenį.
Balsavimas paštu Lietuvoje yra panaikintas remiantis tais pačiais argumentais, kuriais oponuojama e.balsavimui – paprasčiau pirkti balsus ar net naudoti prievartą prieš rinkėją.
„Šita argumentų grupė yra sunkiausiai atremiama. Sunku oponuoti, jei politikas pasako, kad mūsų rinkėjai yra nesąžiningi ir linkę parsiduoti, o mūsų kandidatai yra linkę pirkti balsus“, – neslepia nusivylimo J.Udris.
Estijoje balsuoti internetu galima kelis kartus. Ir tai padaryta ne tiems rinkėjams, kurie itin neapsisprendę, bet tiems, kuriems daromas spaudimas ar siūloma balsus pirkti. „Galite parduoti savo balsą 10 kartų, susirinkti po 20 litų, o galiausiai vis tiek balsuoti už ką norite“, – teigia J.Udris. Galų gale, jei estas pardavė ne tik savo balsą, bet ir identifikacinę kortelę, kuri reikalinga balsuoti internetu, savo balsą jis gali dar kartą pakeisti rinkimų dieną atėjęs į apylinkę.
Tačiau E.Dambauskas abejoja ir šia sistema. Nors 2011-aisiais rinkimų į Estijos parlamentą metu savo apsisprendimą keitė daugiau nei 4 tūkst. rinkėjų, programuotojas pažymi, kad nebūtinai savo balsus turėjo keisti tie, kurie galėjo būti papirkti.
Jis primena S.Saročką, kuris 2004-aisiais per Seimo rinkimus supirko 62 rinkėjų pažymėjimus, kad galėtų už tuos rinkėjus balsuoti paštu. Nors šie piliečiai vis tiek turėjo teisę ir be pažymėjimų ateiti į apylinkę, balsuoti ir tokiu būdu panaikinti S.Saročkos balsus, iš 62 šia teise pasinaudojo vos 4.
Papirkti įmanoma tiek tradiciniu, tiek internetiniu būdu – jei tik yra kas papirkinėja, jei tik yra pinigų ir parsiduodančiųjų.
J.Udris teigia, kad papirkinėjimo mastai Lietuvoje nėra dideli. Per kiekvienus rinkimus, anot teisininko, iškeliamos vos trys ar penkios balsų pirkimo bylos. „Balsų pirkimas – visuomenės kultūros dalykas. Papirkti įmanoma tiek tradiciniu, tiek internetiniu būdu – jei tik yra kas papirkinėja, jei tik yra pinigų ir parsiduodančiųjų. Tai yra rinkėjų sąmoningumo, visuomenės brandos klausimai“, – mano J.Udris.
Du palyginimai
Švedijos piratų partijos ir Europos parlamento narys, programuotojas Christianas Engströmas rinkimus palygino su televizine loterija – kamuoliukai sukasi permatomame būgne ir kiekvienas žiūrovas gali matyti, kaip atrenkami atsitiktiniai skaičiai. Nėra sudėtinga užprogramuoti kompiuterį generuoti atsitiktinius skaičius, tai būtų pigiau ir paprasčiau. Tačiau kompiuterio viduje loterijos žaidėjai negalėtų stebėti, kaip šis procesas vyksta, jie nepamatytų sukčiavimo atvejų.
J.Udris, oponuodamas teiginiui, kad e.balsavimas sudaro prielaidas paprasčiau pirkti balsus, siūlo uždrausti prekiauti virtuviniais peiliais – juk pasitaiko nužudymų ir jais.
