„Baltijos jūros užterštumas didelis tiek dėl ten randamo mikroplastiko įvairovės, tiek dėl sprogmenų, cheminių ginklų, likusių po Antrojo pasaulinio karo. Rimta problema yra ir žvejybiniai tinklai, kurie jūros dugne tūno šimtmečius – jie aptinkami praktiškai ant kiekvieno nuskendusio jūros objekto. Tai yra labai rimta problema, nes tokie tinklai nesuirs šimtmečiais, o mikroplastikas žudo žuvis, kenkia visai jūros ekosistemai. Taip pat su žuvimis mikroplastikas atkeliauja ir ant mūsų stalo“, – sako A. Albrikas.
Plastikas jūroje gyvuoja šimtmečius
Patvarus plastikas, išmestas į jūrą, joje išlieka šimtus metų. Per trumpą laiką jis gali susiskaidyti į mikroplastiką ir nanoplastiką – tokiu būdu patenka ir į žmonių maisto grandinę. A. Albriko teigimu, mikroplastikas lengvai praryjamas ir išgeriamas, o nanoplastikai gali prasiskverbti per ląstelių membranas.
Mokslinių įrodymų ir susirūpinimą keliančių klausimų jau pakanka, kad būtų remiami mokslo, pramonės, politikos ir pilietinės visuomenės bendruomenių veiksmai, kuriais siekiama pažaboti nuolatinį plastiko ir juose esančių toksiškų cheminių medžiagų patekimą į Baltijos jūrą.
„Be neatidėliotinų griežtų prevencinių priemonių poveikis aplinkai ir ekonominės išlaidos tik dar labiau pablogės, net ir trumpuoju laikotarpiu. Nuolat didėjanti plastiko gamyba ir vartojimas, kartu su švaistymu, neefektyvia atliekų surinkimo infrastruktūra ir nepakankamais atliekų tvarkymo įrenginiais, ypač besivystančiose šalyse, reiškia, kad net ir pasiekti jau nustatytus jūroje išmestų šiukšlių mažinimo tikslus tebėra didžiulis iššūkis“, – sako A. Albrikas.
Tinkluose įsipainioja net paukščiai
Siekiant spręsti šią problemą, kasmet vykdomi ir tinklų valymo projektai, prie kurių prisideda ir Baltijos jūros būklei neabejingos Lietuvos įmonės. Praeitų metų rudenį vykusiame Vilniaus maratone bendrovė „Neste Lietuva“ surengė akciją „Žingsnis dėl Baltijos“, kurios metu maratono dalyvių ant specialaus bėgimo takelio nueitus metrus „Neste Lietuva“ konvertavo į pinigus ir galutinę sumą skyrė „Nardymo akademijos“ žvejybinių tinklų iš Baltijos jūros dugno traukimo darbams.
„Baltijos jūros užterštumo problema tikrai didelė, o jūros valymas – brangus ir sudėtingas procesas, nes dažnai žvejybinius tinklus ištraukti pavyksta ne iš pirmo karto. Mums, kaip įmonei, svarbu kurti sveikesnę planetą ateities kartoms tiek mažinant mūsų pačių poveikį aplinkai, tiek prisidedant prie organizacijų, kurios įgyvendina įvairias aplinkosaugos iniciatyvas. Suprantame, kad jūros užterštumas išlieka sąlyginai didelis, tačiau bendromis jėgomis galime prisidėti prie realių ir apčiuopiamų pokyčių“, – sako „Neste Lietuva“ vadovė Julija Matisonė.
Organizacijos nariai jau birželio pradžioje leidosi daugiau nei 35 metrus gilyn į Baltijos jūrą, ieškodami nuskendusių laivų „vaiduoklių“ ir juos vadavo nuo vandenį teršiančių žvejybinių tinklų.
„Nors ekspedicijos pradžioje koją kišo nepalankios oro sąlygos, vis tik pavyko iš jūros dugno ištraukti nemažą kiekį tinklų. Tai vertiname kaip puikų rezultatą – palikti susipynę tinklai su nuskendusio medinio laivo dalimis daro didžiulę žalą kultūros paveldui, į tinklus įsipynusios gaišta žuvys. Deja, gelmėse jau randame ir tinkluose įsipainiojusius ir nuskendusius kormoranus, kurie medžiodami gali panerti ir pasiekti 45 metrų gylį“, – ekspedicijos rezultatais dalinasi akademijos atstovas.
Toliau laukia darbas sausumoje – siekiant nustatyti nuskendusių laivų savininkus ir kontroliuoti jų laivų priežiūrą, bus tiriami cheminiai tinklų junginiai, tipas bei kilmė.
Kai kur nenardo net narai
Švedijoje atliktų tyrimų rezultatai rodo, jog per kelis metus išmetama apie 5500 – 10 000 tinklų. Dažniausiai Baltijos jūroje aptinkama didelė trosų, lynų, paskendusių plūdurų. Žvejybos metu ištraukta pamesta žvejybos įranga išmetama atgal į jūrą – dažniausiai žvejai nesusirenka savo tinklų. Pasak
eksperto, taip yra dėl to, kad šiuo metu nėra jokių priemonių, kurios skatintų žvejus iš jūros parvežti išmestą žvejybos įrangą.
Pamesta žvejybos įranga naikina žuvų įvairovę – lemia menkių ir plekšnių mirtingumą. A. Albrikas teigia, kad mikroplastiko prisivalgo ne tik žuvys, bet ir vėžliai, žinduoliai ir bestuburiai gyvūnai. Biologinės pasekmės priklauso nuo sutinkamo mikroplastiko dydžio, tačiau tikrasis poveikis, pasak eksperto, jaučiamas labai lėtai – gali pasireikšti ir prabėgus dešimtmečiams.
Baltijos jūrą kamuoja ne tik žvejybinė tarša – didžiulę žalą daro ir į vandenį patenkančios cheminės medžiagos. Šių chemikalų iš vandens pašalinti neįmanoma, o ilgainiui jos įsigeria ir į kai kuriuos jūroje išmestus žvejybinius tinklus. Kaip sako „Nardymo akademijos“ atstovas, plaukimai chemikalais užterštose Baltijos jūros vietose yra ribojami, nes tai kenkia ir pačių narų sveikatai.