Duodama interviu leidiniui „Quartz“ B. Gatesas tvirtina, kad robotų apmokestinimas turėtų kompensuoti prarastas darbo vietas – pasidalijimas robotų uždirbtais pinigais leistų finansuoti žmonių apmokymą tokiems darbams, kuriuose jie vis dar nepakeičiami. Pavyzdžiui, vaikų, neįgaliųjų ar senjorų slaugoje. Toks apmokestinimas taip pat padėtų suvaldyti automatizavimo spartą iki tokio lygio, kuris nesukeltų kataklizminių perversmų visuomenės sandaroje.
B.Gatesas puikiai suvokia ir galimus tokio pasiūlymo realizavimo trūkumus – jis supranta, kad ilgainiui apmokestinimas gali sulėtinti technologinių inovacijų diegimą, jeigu robotų naudojimas taptų brangesniu už žmogaus įdarbinimą. Tačiau jis įsitikinęs, kad visų valstybių vyriausybės turėtų išsiaiškinti, ką ir kaip reikėtų padaryti, „kad būtų pasirengusios, kai staiga pradės smarkiai augti bedarbystė“.
Be jokios abejonės, tokiai filantropo nuomonės nepritartų Europos parlamentas – jis atmetė pasiūlymą įvesti robotų mokestį ir teikia privalumą robotų gamybos reglamentavimui, kuris apibrėžia robotų gamybos ir panaudojimo etiką bei atsakomybę už robotų sukeltas nelaimes. Europos parlamento pareigūnai, kaip rašoma pranešime, tokių įstatymų nenorėtų palikti savarankiškam „trečiųjų šalių“ sprendimui.
Žinoma, toks Europos parlamento sprendimas nudžiugino robotų gamintojus, tačiau ta visuomenės dalis, kuriai kyla didžiausia grėsmė netrukus netekti darbo, turėtų stipriai sunerimti.
