G.Cheshire'as kalbą, kuria užrašytas rankraštis, identifikavo kaip „kaligrafinę proto-romanų“ ir mano, kad rankraščio autorė Aragono karalienės Marijos Kastilietės užsakymu buvo dominikonų vienuolė. Mokslininkas tvirtina, kad iškodavimui pakako vos dviejų savaičių, nors daugybė viso pasaulio mokslininkų mažų mažiausiai šimtą metų tą bandė padaryti be jokių rezultatų.
Tai... kaip ir viskas, mįslė įminta ir galima eiti ramiai miegoti? Juk britų žiniasklaida garsiai skelbia, kad „Voiničiaus rankraštis iššifruotas“, o tą atliko „genijus iš JK“. Ne, ne viskas. Apsiskelbusiųjų, kad šį rankraštį taip pat iššifravo, istorijoje tikrai netrūko. Nė vienas iš jų savo šifravimo rezultatais nesugebėjo įtikinti likusios šifruotojų bendruomenės. O medievalistai G.Cheshire'o pareiškimą taip pat vertina skeptiškai.
Tai kas gi per kūrinys yra tas paslaptingasis rankraštis, dėl kurio visi taip eina iš proto? Tai yra XV a. ranka parašytas tekstas – jis datuojamas tarp 1404 ir 1438 metų. 1912 m. jį įsigijo lenkas knygų prekeivis ir antikvaras Wilfridas M. Voynichius – taip rankraštis ir įgijo pavadinimą. Knyga, kurioje gausu keistų, nežinoma kalba arba kodu užrašytų raidžių, yra ir gausiai iliustruota: neįprastais augalais, apsinuoginusiomis moterimis, keistais objektais, zodiako simboliais. Šiuo metu rankraščio originalas saugomas Jeilio universiteto (JAV) Beinecke retų knygų ir rankraščių bibliotekoje. Pagal įvairias istorikų versijas, šio kūrinio autorius yra Rogeris Baconas, karalienės Elžbietos astrologas ir alchemikas Johnas Dee ar netgi pats W.M.Voynichius, nusprendęs iškrėsti pokštą.
Įvairių sunkiai suderinamų teorijų apie šį rankraštį ir jo paskirtį yra didžiulė gausybė – labiausiai tikėtina, kad tai yra augalinių vaistų aprašymų ir astrologinių skaitinių rinkinys. Bent jau taip galima teigti pagal tuos fragmentus, kurie yra iššifruoti „patikimai“. O štai apsiskelbimų apie rankraščio iššifravimą pasaulyje dabar yra tiek daug, kad iš jų jau beveik galima kurti atskirą viduramžių mokslinių tyrimų atšaką. Savo jėgas su šiuo rankraščiu yra išbandę ir mėgėjai, ir profesionalūs kriptografai, įskaitant abiejų pasaulinių karų „kodų laužytojus“. Vis dėlto jie visi apsilaužė savus ragus ir nagus į neįveikiamą kodo sieną.
Tarp labiausiai abejotinų viešų pareiškimų yra 2017 m. istorija, kurios kaltininkas yra istorijos tyrinėtojas ir televizijos programų kūrėjas Nicholasas Gibbsas, kuris publikavo ilgą straipsnį žurnale „Times Literary Supplement“ (TLS). Šiame straipsnyje jis gyrėsi, kad iššifravo rankraštį. Esa, Voiničiaus rankraštis yra moterų sveikatos žinynas, kurio keistasis šriftas iš tiesų yra tik daugybė lotyniškų santrumpų, aprašančių medicininius receptus. Savo teiginius jis pagrindė dviem „vertimo“ eilutėmis. Deja, anot ekspertu, viskas, ką paskelbė N.Gibbsas, buvo kratinys to, kas buvo žinoma iš anksčiau ir to, ko autorius nesugebėjo įrodyti.
Labiausiai pagarsėjusi N.Gibbso kritikė buvo Lisa Fagin Davis, Amerikos viduramžių istorijos akademijos vadovė. „Jos gramatiškai neteisingos. Jos neišsiverčia į prasmę turinčią lotynų kalbą. Tiesą sakant, aš nustebusi, kad TLS apskritai tą straipsnį publikavo... Jei jie būtų nusiuntę juodraštį Beinecke bibliotekai, būtų akimirksniu gavę paneigimą“, – N.Gibbso pateiktas eilutes komentavo L.Fagin Davis.
Abejonių kėlė ir N.Gibbso motyvacija. „Gibbsas straipsnyje TLS teigė, kad jis tyrimą atliko neįvardintam „televizijos tinklui“. Žinant, kad iki šio straipsnio publikavimo didžiausias N.Gibbso nuopelnas buvo knygų serija apie scenarijų rašymą, labai panašu, kad tikraisis jo tyrimo tikslas buvo televizijai parduoti savo scenarijų“, – sakė žurnalistė Annalee Newitz.
Praėjusiais metais elektros inžinierius ir aistringas turkų kalbos tyrinėtojas Ahmetas Ardiças paskelbė, kad paslaptingasis rankraštis iš tikrųjų yra parašytas senosios turkų kalbos fonetine forma. Kaip bebūtų keista, L.Fagin Davis buvo įvertino tokį pareiškimą. Ji sakė, kad „tai yra vienas iš nedaugelio sprendimų, kurie man pasirodė nuoseklus, atkartojamas, o rezultatas yra prasmę turintis tekstas“.
G.Cheshire'as aiškina, kad tekstas parašytas tam tikra „proto-romanų“ kalba, iš kurios kilo tokios šiuolaikinės kalbos, kaip portugalų, ispanų, italų, prancūzų, rumunų, katalonų ir Galicijos regiono kalba. Anot jo, „proto-romanų“ kalba dabar yra išnykusi, nes ja nebuvo rašomi oficialūs dokumentai (pirmenybė buvo teikiama lotynų kalbai). Jei tiesa, tuomet Voiničiaus rankraštis yra vienintelis išlikęs tokios „proto-romanų“ kalbos egzistavimo įrodymas.
„Jos raidynas yra mažiau ir daugiau pažįstamų simbolių kombinacija. Joje nėra skyrybos ženklų, nors kai kurie raidžių variantai žymi skyrybą ar fonetinius akcentus. Visos raidės yra mažosios ir nėra dvigubų priebalsių. Esama dvibalsių, tribalsių, keturbalsių ir net penkiabalsių fonetinių komponentų sutrumpinimų. Taip pat esama keleto lotyniškų žodžių ir sutrumpinimų“, – rašė G.Cheshire'as.
Bet L.Fagin Davis nuomonė šiuo klausimu buvo labai stipri. Ji socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbė: „Gaila, ponai, bet toks dalykas, kaip „proto-romanų“ kalba neegzistuoja. Tai yra tiesiog savęs pamaloninimui skirta nesąmonė“. O su ja susisiekus žurnalistams ekspertė žodžių į vatą nevyniojo.
„Kaip ir daugelio Voiničiaus rankraščio interpretavimų atveju, šio pasiūlymo logika yra nenuosekli ir taikoma siekiant išgarsėti: jis pradeda nuo teorijos apie tai, ką galėtų reikšti tam tikra rašmenų seka, dažniausiai dėl simbolių artumo su iliustracija, kurią jis mano galintis interpretuoti. Tuomet jis analizuoja daugybę viduramžių romaniškų kalbų žodynų kol atranda tai, kas dera su jo teorija. Tuomet jis argumentuoja, kad dėl to, jog rado jo hipotezei tinkamą romanų kalbos žodį, jo hipotezė privalo būti teisinga. Jo „vertimai“ iš to, kas, atrodo, yra daugybės kalbų mišinys ir kratinys, patys savaime atrodo labiau kaip siekis išgarsėti nei kaip tikri vertimai.
Be to, fundamentalusis, pagrindinis argumentas – kad egzistavo toks dalykas, kaip vieninga „proto-romanų kalba“ – visiškai neturi pagrindo ir nėra suderinamas su paleolingvistikos žiniomis. Galų gale, jo bandymas kai kuriuos rašmenis susieti su tam tikromis lotynų kalbos raidėmis yra lygiai taip pat be pagrindo. Jo darbai niekada nebuvo recenzuoti, o tai, kad jo straipsnis buvo publikuotas šiame konkrečiame žurnale, nėra recenzentų pasitikėjimo įrodymas“, – šifruotoją sudorojo L.Fagin Davis.
Ir skeptiškai nusiteikusi ne ji viena. „Iššifravimas apsiriboja keliomis frazėmis ir žodžiais, ir nerandu jokios ilgesnės pastraipos vertimo. Nesu viduramžių (vulgariosios) lotynų kalbos ekspertas, todėl negaliu komentuoti apie atskirų žodžių vertimo patikimumą. Ta straipsnio dalis, kuri yra skirta Zodiako ženklų vardams, man atrodo, yra prasmingiausia, tačiau faktas, jog šie vardai yra kilę iš romanų kalbų, yra seniai žinomas, be to, panašu, kad tie užrašai rankraštyje atsirado jau po to, kai rankraštis buvo užbaigtas. Kalbant apie individualių simbolių iššifravimą, daugelis žmonių yra pasiūlę savo lotyniškų raidžių atitikmenų rinkinius, tačiau tie rinkiniai retai dera vienas su kitu ar su šiuo iššifravimo paskelbimu“, – sakė Albertos universiteto (Kanada) natūralios kalbos apdorojimo ekspertas Gregas Kondrakas, bandęs Voiničiaus rankraštį iššifruoti su dirbtinio intelekto pagalba.
Taigi, panašu, kad tai buvo eilinė diena ir eilinis nepagrįstas apsiskelbimas, kad Voiničiaus rankraštis iššifruotas.
O kaip reikėtų įtikinti tokius skeptiškus mokslininkus, kaip L.Fagin Davis? Ji nurodė penkis kriterijus: 1. Prasmingi pradiniai principai; 2. Kitų tyrėjų atkartojamas rezultatas; 3. Suderinamumas su lingvistiniais ir kodikologiniais faktais; 4. Prasmingas išverstas tekstas; 5. Loginis rašytinės informacijos ir iliustracijų atitikimas. Kol kas joks Voiničiaus rankraščio šifruotojas negali pasigirti, kad jo darbas atitinka visus penkis kriterijus.
Visą G.Cheshiro straipsnį apie tariamai iššifruotą rankraštį galima perskaityti paspaudus šią nuorodą.
