Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

„Call of Duty: Modern Warfare“ – žaidimas, mobilizavęs Rusiją

„Call of Duty: Modern Warfare“ – unikalus žaidimas. Visų pirma tuo, kad labai panašiu pavadinimu dar 2007-aisiais metais išleistas „Call of Duty 4: Modern Warfare“ sudrebino pasaulį. Tiek pasiūlydamas iki tol neregėtą, dinamišką daugelio žaidėjų režimą, tiek pritraukdamas žiniasklaidos dėmesį savo siužetine kampanija.
„Call of Duty: Modern Warfare“
„Call of Duty: Modern Warfare“ / A.Rumiancevo iliustr.

Tai buvo žaidimas, kurį pažaidę karą pradėjome vertinti kiek kitaip. Kiekvienas savaip. Nedrįsčiau teigti, kad visi žaidėjai tą žaidimą suprato vienodai, bet faktas, kad pažaidę „Modern Warfare“ visi ėmėme laukti kažkokio kokybinio lūžio, kuris, be smulkių išimčių, taip ir neįvyko. Iki dabar.

Naujasis „Call of Duty: Modern Warfare“ kiekvienu aspektu savotiškai pakartoja savo pirmtako šlovę. Tačiau būtent ši dalis, be viso kito, suteikia ir progą pateikti politinį žaidimo vertinimą. Rusija savo verdiktą jau pateikė, o aš šią temą paliesiu teksto pabaigoje. Ši apžvalga yra išskirtinai tik apie siužetinę žaidimo kampaniją, daugelio ir kooperacinius žaidėjų režimus paliekant nuošalėje.

Modernus karas transliuojamas HD kanalu

„Call of Duty: Modern Warfare“ dar būtų galima pavadinti tiesiog geriausiais hitais, nes žaismo prasme jis pakartoja praktiškai kiekvieną žaidėjų pamėgtą elementą ir pasiūlo kažką naujo, bet su naujovėmis nepersistengia. Žinoma, į akis pirmiausia krenta žaidimo grafika. Modernus Karas varomas visiškai naujo grafikos variklio, kuris suderinamas su moderniausiomis technologijomis, pritaikomomis kuriant aplinkas ir apšvietimą.

Modelių animacijos ir fizika vis dar kiek šlubčioja ir reguliariai primena žaidėjui, kad tai, ką jis mato ekrane, nėra tikra. Tiesą sakant, lygiuose, kur veiksmas vyksta naktį ir greta nėra civilių, atsikratyti pojūčio, kad žaidi filmą, beveik neįmanoma.

A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“
A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“

Šiais laikais daugelis žaidimų gali pateikti iš koto verčiančius ir realistiškus vaizdus, kai juos regi per naktinio matymo įrangą, tačiau „Call of Duty“ tamsoje puikus ir be jos. Tamsa šiame žaidime nebėra plokščia. Stulbinantis apšvietimas ir pasaulio gylis sukuria įspūdį, kad žaidi virtualioje realybėje, o ne plokščiame ekrane. Misijose, kur veiksmas vyksta dieną, šis įspūdis kiek priblėsta, nes smarkiai išauga matomumo ribos, ekrane paprastai daugiau veikėjų, vaizdas įgauna žaidimams būdingo statiškumo, o veikėjų modeliai labiau primena kokybiškus robotus nei žmones.

Atskiro ir labai trumpo paminėjimo vertas ir žaidimo garsas. Tiesiog stogą raunanti kokybė. Visame kame, nuo dialogų iki šūvio ar kūnus varpančių kulkų garsų. Puiki muzika, puikūs foniniai garsai. Būtų tobula, jei ne šioks toks kokybinis nusprūdimas vaizdo intarpuose kur žmonių žingsniai, ypač šlepsėjimas molyje skamba įkyriai ir nenatūraliai.

Modernus karas nepaiso sutarčių ir sienų

Į žaidimą žengiame kaip CŽV agentas, medžiojantis cheminio ginklo krovinį, kuris keliauja į vienintelę žaidime išgalvotą šalį – Urzikstaną. Reido metu į JAV pajėgų ir rusų prekeivių susišaudymą įsiterpia trečioji, nežinoma grupė. Netrukus po to Londone įvykdomas žiaurus, Paryžiaus žudynes primenantis teroro išpuolis ir šie du įvykiai įsuka tokią karuselę, kokią jau esame pratę matyti šios serijos žaidimuose. Keisdami valdomą veikėją mes straksėsime laiku ir erdve siekdami išnarplioti dvi, netrukus į vieną visumą susipinančias siužeto linijas.

A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“
A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“

Nepaisant stipraus emocinio užtaiso, kurį pasiūlo žaidimas, tos emocijos sukeliamos toli gražu ne pauzėmis, vaizdo intarpais ar filmukais. Nuo akimirkos kai pirmą sykį nuspaudžiame nuleistuką, veiksmas nemažina apsukų ir atsikvėpti gauname nebent tik tomis akimirkomis, kai tenka tysoti lavonais nusėtame kieme ir apsimesti negyvais, idant išvengtume patrulių. To veiksmo čia solidžios 6 valandos (nors priklausomai nuo žaidėjo įgūdžių, gali trukti valandėle trumpiau ar dukart ilgiau), tad net ir šia prasme žaidimas padeda tašką istorijoje akimirką prieš tai, kai spėji pagalvoti, kad jau gal pabodo. Puiki misijų režisūra pasirūpina, kad žaidėjo neapleistų nuolatinė šoko būsena, kurią gali sukelti tiek netikėtos scenos, tiek tiesiog fantastiškai atliktas kūrėjų darbas.

Narpliodami siužetą lankysimės Sirijos įkvėptame Urzikstane, Didžiojoje Britanijoje, Moldoveje, Rusijoje ir Gruzijoje. Nors žaidimo siužetas vietomis pasakojamas kiek ne nuosekliai, čia akivaizdžiai identifikuojami du blogiečiai — teroristas pravarde „Vilkas“ ir Romanas Barkovas. Pirmasis yra atsakingas išpuolį Londone, o jo vadovaujama organizacija Al Quatala kaunasi su Rusijos pajėgomis, kurioms vadovauja antrasis. Konflikte tarp Rusijos ir Al Quatala, įsprausti tarp kūjo ir priekalo kaunasi ir Urzikstano sukilėliai, kuriems gausime talkinti.

Nors dauguma misijų yra gan tipinės, kūrėjai nepamiršo fanų pamėgto dronų pilotavimo, aviacijos smūgių iškvietimo ir snaiperiams skirtų lygių. Tarp įdomesnių naujienų išskirčiau apsiausties misiją, kurios metu teroristai puls sienomis apjuostą JAV diplomatų pastatą. Apsiaustis vyks naktį tad turėsime pasišviesti apšviečiamaisiais minosvaidžio užtaisais, bei pamėkliškoje signalinės raketos šviesoje gintis nuo šešėlių kariaunos. Kas kartą užgesus raketai, turėsime į minosvaidžio vamzdį švystelėti dar vieną užtaisą, o šešėliai sparčiausiai juda tamsoje...

A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“
A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“

Yra ir kelios nejaukios misijos. Vienoje jų telefonu koordinuosime sprunkančios ambasados darbuotojos maršrutą, kol patalpas valantys teroristai be ceremonijų žudys kiekvieną sutiktą žmogų. Garsiąją „No Russian“ misiją čia atstos jau minėtas teroro išpuolis Londone, kurio metu tarp klykiančių ir išsigelbėjimo ieškančių civilių turėsime kažkaip identifikuoti tokius pat civilių drabužius dėvinčius terororistų šaulius ir savižudžius.

Modernus karas yra intymus

Vis tik atskiro paminėjimo čia vertas ir lygių dizainas. Nors didesnė dalis misijų tėra kelionė iš taško A į tašką B pakeliui likviduojant priešo pajėgas, žaidimo sukeliami pojūčiai yra gana unikalūs. Sunku pasakyti, kaip tai pavyko kūrėjams, bet panašu, kad jie rado tobulus mastelius. Paprastai žaidžiant šaudyklę – nesvarbu, kiek kokybišką – neapleidžia jausmas, kad supančio pasaulio proporcijos yra keistos. Žaidimai būna arba perdėm klaustrofobiški, arba pernelyg erdvūs, bet abiem atvejais kenkia įsitraukimui į veiksmą. „Modern Warfare“ šie masteliai tobuli. Visai tikėtina, kad kūrėjai tos tobulybės ieškojo dėl kai kurių lygių Londone, tačiau įgytas žinias pritaikė ir visur kitur.

Tai yra pirmas „Call of Duty“ žaidimas kuriame susišaudymai yra nepaprastai intymūs, artimi. Gan dažnai juose tenka pašaudyt „nuo juosmens“ nenaudojant taikymosi mygtuko. Net ir atviruose lygiuose priešas, atrodytų, yra visai čia pat ir taip nutinka ne dėl to, kad šiurpindami žaidėją ten jį paslėpė kūrėjai, o dėl nepriekaištingų mikro labirintų kurie sukuriami iš griuvenų, statybinių vagonėlių ar liepsnojančios technikos. Nors dirbtinis intelektas čia tradiciškai niekam tikęs, patys susišaudymai brutalūs ir dinamiški. Mūšio lauke tas intymumas nesukelia didesnių emocijų, jas pakeičia adrenalinas ir nepaprastas susikaupimas siekiant kovos įkarštyje nenukepti kokio bendražygio.

A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“
A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“

Įveikę misiją visuomet galėsite pamatyti papildomą reitingą, kuris vertins, kiek nekaltų ar draugiškų sielų nukovėte. Ši sistema neveiks, jei į civilius ar ginklo brolius šausite tyčia, nes tai reikš misijos pabaigą. Vertinimui naudojami tik „netyčiukai“, kai žaidimo mechanikos turi pagrindo manyti, kad į savus iš tiesų šovėte per klaidą.

Misijose, kur tarp priešo ir žaidėjo atsiranda civiliai ar tariamai civiliai, dažnas žaidėjas išgyvens nedideli šoką, pagarbią baimę ir šiek tiek empatijos kariams, kurie kaunasi valstybėse kur „nevyksta karai“.

Modernus karas – tai motina, siekianti automato

Viena tokių valstybių – didžioji Britanija, kurioje, reaguodami į teroro išpuolį, valysime tipišką britišką namą. Jame glaudžiasi teroristai, kaip įprasta su šeimomis, moterimis ir vaikais. Siauri koridoriai, šturmo keliamas chaosas, pavieniai šūviai, sužeisto kario aimanos, Alachą garbinantys šūksniai ir klykiantis kūdikis. Visa ši kakofonija užgula ausis, o tu spiri eilines duris ir turi sekundės dalį suvokti ar paknopstom sprunkanti moteris rankas tiesia vaiko ar AK47 link.

Kitas epizodas – šturmas ligoninės, kurioje Al-Quatala kovotojai prisiglaudė tyčia, išnaudodami bejėges karo aukas kaip gyvą skydą. Po aršaus susidūrimo ligoninės priimamajame patenkame į patalpas kur tarp sužeistųjų yra ir civilių, ir teroristų kovotojų. Kai kurie jų sąmoningi, kai kurie jų spaudžia ginklą, bet visi akivaizdžiai sužeisti ir bejėgiai. Aš sėdėjau saugiame kambaryje ir spaudžiau pultelį mėgindamas suvokti, ar sugebėčiau realybėje praeiti per šias patalpas nesuleidęs kontrolinio šūvio kiekvienam, kuris man kelia įtarimą.

A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“
A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“

Kitame epizode atsidūriau po ką tik subombarduoto namo griuvėsiais. Negaliu pajudėti. Negaliu net nusukti veido nuo greta mirusios moters. Po kurio laiko jau išgelbėta protagonistė liudija nuodingų dujų ataką ir metodišką rusų desanto darbą, kitaip tariant „začystką“. Taip. Žaidime valdome vaiką, kuris visomis savo vaikiškomis išgalėmis stengiasi pabėgti nuo jūrinukę ir dujokaukę vilkinčio monstro. Tuomet vėl pagalvoju apie motiną, kuri siekė automato. Mano galva, būtent tai ir norėjo pasakyti žaidimas. Mes terorą suvokiame savaip. Vidurio Rytų tautos kitaip. Šiandien tai jau ištisos kartos žmonių, kurie gimė ir mirė nuolatinėje teroro apsuptyje. Tarp kūjo ir priekalo.

Modernus karas — teroro tėvas

Ne, žaisdamas aš nepajutau empatijos nei teroristams, nei terorui. Aš tiesiog pasitvirtinau tai, ką žinojau jau senai. Nė vienas pasaulio vaikas negimė teroristu. O daugeliui mūsų atrodo nesuvokiamas ir pats faktas, kad bėgant metams ir kintant teroro organizacijoms, joms niekada netrūksta mirtininkų. „Call of Duty: Modern Warfare“ būtent į šį klausimą ir mėgina atsakyti. Savaip, galbūt kiek negrabiai ir kiek baugščiai, bet nepamirškime, jog tai yra milžiniškos korporacijos sukurtas ir platinamas žaidimas. Paprastai korporacijos tokių temų apskritai stengiasi neliesti, nekalbant jau apie tai, kad šiame žaidime šaudome ir į rusus.

A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“
A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“

Tai ne pirmas serijos žaidimas kuriame šaudome į rusus, bet pirmas, kuriame karo nusikaltimus vykdo žmonės, vilkintys modernią žalių žmogeliukų uniformą. Teroristai ir nuo karo baisybių pamišę JAV kariai žaidimuose tą daro jau senai, bet rusai iki šiol to nedarė. Ir tai žiauriai nepatiko Rusijai. Ne Kremliui. Ne dūmai, ar jų vietiniam Gražuliui, o jauniems influenceriams. Būtent jaunoji rusų karta gavo kaktomuša susidurti su jiems sunkiai suvokiama realybe: ar gali būti taip, kad jų tėvynė taip pat gimdo monstrus?

Esmė tame, kad mums šis klausimas nekyla. Net neliečiant stalinistinių temų, Sausio-13-ąją ar Medininkų tragediją mes prisimename būtent kaip terorą. Tokių prisiminimų turi beveik kiekviena Rytų Europos valstybė, bet ne Rusija.

Ankstesniuose serijos žaidimuose tekdavo pašaudyti į rusų teroristus, separatistus ar sovietinį atominį ginklą eksportuojančius prekeivius, bet toks vaizdavimas puikiai tiko tiek Rytams, tiek Vakarams, mat kažkokiu magišku būdu jis neprieštarauja jokiai ideologijai. Esmė tame, kad išgalvotąjį Urzikstaną, kuriam klijuojama Sirijos etiketė, derėtų matyti ne kaip vieną šalį, o kaip šalių visumą. Tai Ukraina, tai Afganistanas, tai Čečėnija, tai Gruzija, tai Čekoslovakija ar, galų gale, Lietuva. Tai kiekviena teritorija, kurioje vyko laisvės kovos ir vadinamieji „proxy“ karai. Susidūrimai tarp Rytų ir Vakarų, kurių kiekvienas pagimdė protu nesuvokiamų karo baisybių. Tai daugiatonis kaltės sunkvežimis, visa savo galia įlėkęs į Rusijos žaidėjų pasaulėžiūrą, kurioje yra blogų rusų, bet nėra klystančios Rusijos. „Call of Duty: Modern Warfare“ Rusijos žaidėjus šokiravo ne savo turiniu, o kognityviniu disonansu, kurį jis sukelia. Barkovas gali būti žaidime, gali kalbėti rusiškai, gali turėti skerdikų kariauną, bet negali būt vadinamas rusu, nes žaidėjas irgi rusas, ir toks susitapatinimas tiesiog užtrumpina smegenis. Ir tai – viena problema, kurios neįvertino ir nepastebėjo apologetiškus tekstus rašantys Vakarų apžvalgininkai.

A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“
A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“

Politinis vertinimas

Šiaip kritikai teisūs, per tingėjimą, ar neapdairumą žaidimo kūrėjai vienoje misijoje pamini mirties greitkelį, kuriame neva rusų pajėgos subombardavo pabėgėlių koloną. Bėda ta, kad realybėje toks greitkelis jungia Iraką ir Kuveitą, jame išties buvo subombarduota pabėgėlių kolona, tik realybėje tai padarė JAV pajėgos.

Beje, kilus nepasitenkinimui žaidimu kalbų apie šį greitkelį nebuvo, rusų žaidėjai tiesiog piktinosi faktu, kad tie rusų kariai, kurie vykdė karo nusikaltimus žaidime, buvo pavadinti teroristais. Greitkelio klausimas į pirmą planą išriedėjo tik tada, kai prie kritikų ir influencerių prisijungė sunkioji artilerija – TV kanalai ir jų parengti reportažai. Kūrėjai buvo apkaltinti rusofobija, kompiuteriniai žaidimai kaip visuma išvadinti grėsme visuomenei, o tėvai paraginti traukti vaikus nuo žaidimų ir sodinti juos prie televizoriaus. Prie televizoriaus kuriame Rusija neturi nieko bendro su iš dangaus krentančiais civilių lėktuvais, nebombarduoja ligoninių, neremia sovietiniu sarinu savo piliečius nuodijančių tironų, nekariauja Ukrainoje ir visuomet rūpinasi taika pasaulyje.

Todėl kaip kritikas aš labai džiaugiuosi šiuo žaidimu. Aš sutinku, kad į gilius politinius vandenis galima buvo bristi atsakingiau. Taip, kūrėjų klaida su greitkeliu ar vietomis tikrai perspaustas rusų karių demonizavimas nebuvo būtinas. Tačiau tame pačiame žaidime JAV išduoda savo sąjungininkus regione ir, klasifikavę juos kaip teroristus, palieka rusų valiai. Tai įvykis, kurį scenatistai aprašė ir įdėjo į žaidimą gerokai anksčiau, nei tai nutiko realybėje (kurdus JAV paliko turkų ir rusų valiai praktiškai tuo pat metu, kai žaidimas pasirodė parduotuvių lentynose).

A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“
A.Rumiancevo iliustr./„Call of Duty: Modern Warfare“

Šiame žaidime JAV kariai pereina į „teroristų“ pusę, o CŽV agentai ryžtasi bet kam, kad tik išsuktų savo kailį ir pakištų savo klaidas po kilimu. Čia britų policininkas žmonos ir sūnaus akivaizdoje sušaudo belaisvį teroristą. Čia yra daug realybės atspindžių – nuolat girdime apie CŽV konspiracijas, JAV ir NATO karių karo nusikaltimus tiek prieš kovotojus, tiek prieš taikius žmones. Esminis skirtumas tik tas, kad Vakarų bendruomenė dar nuo šaltojo ir Vietnamo karų laikų skyla iš vidaus priešindamasi šioms baisybėms, nekalbant jau apie tai, kad pagauta už rankos, savo klaidas pripažįsta. O kur ir kada tai padarė Rusija? Būtent ši menka detalė ir apibrėžia masinį nepasitenkinimą, kuris veikiausiai baigsis žaidimo uždraudimu šalyje.

„PlayStation“, bei „SoftClub“ nutarė neplatinti šio žaidimo Rusijoje net ir be valdžios įsikišimo. Nė nepaisant to, kad tai nėra žaidimas apie rusus, tai žaidimas apie šiuolaikinį karą, terorą ir šimtus tūkstančių jo aukų.

Norite, vadinkite tai propaganda, bet tokio žaidimo pasauliui reikėjo jau senai, o ypač Rusijai. „Call of Duty“ nėra rusofobijos tokiame kontekste, kaip šį žodį suvokia rusai. Žaidimas viso labo atspindi tai, kuo virto Rusija likusio pasaulio akyse ir aš puikiai suprantu bei atjaučiu Rusijos žaidėją, kurio galva natūraliai, žmogiškai nenori priimti tokio paveikslo. Tiesiog atsisakau patikėti, kad daužydamas veidrodžius pasidarysi gražesnis.

Apibendrinant belieka pridurti, kad techniškai puikiam žaidimui sunku skirti puikų politinį vertinimą ne tik dėl jau minėtų klaidų, bet ir dėl to, kad kylant nepasitenkinimui „Activision“ nutarė atsitraukti. Rusų karius Rusijai skirtoje žaidimo versijoje kūrėjai pervadino Barkovo žmonėmis, o baltuosius šalmus, kurie žaidime iš nuolaužų traukė žmones, perdažė žaliai. Visiškai be jokio tikslo, atskiesdami savo žinutę ir suteikdami papildomos amunicijos savo kritikams tiek Rytuose, tiek Vakaruose.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos