Žaidimai iš Lietuvos šiame konkurse pateko į finalus bent porą sykių. 2019-aisiais „Murder in the Alps“ („Nordcurrent“) nominuotas dvejose kategorijose, o 2020 dėl geriausio žaidimo titulo varžėsi „Inmost“ („Hidden Layer Games“).
Na, o šiemet žaidimų kūrėjas Aurimas Garuolis („Snout Up“) pagaliau pelno Lietuvai pirmą apdovanojimą per visą konkurso istoriją. Jo sukurtas žaidimas „Card Hog“ pripažintas geriausiu žaidimu išmaniesiems ir jam tai pavyko padaryti nepaisant itin rimtos konkurencijos. Dėl geriausiojo titulo šioje kategorijoje varžėsi tokie žaidimai kaip „The Witcher: Monster Slayer“ („Spokko“), ar dar vienas, puikus lietuviškas darbas „Bricky Boy“ („Moorland Games“).
Nepaisant to, kad pats žaidimas jau gan senas, Aurimas nuolat jį naujina, bei išleidžia vis naujoms platformoms. Šiuo metu „Card Hog“ jau galite žaisti asmeniniu kompiuteriu („Steam“; „itch.io“), o taip pat „Android“ ir „Apple“ išmaniuosiuose įrenginiuose. Žaidimo eiga, sudėtingumo lygis, bei kaina kiek skiriasi, nelygu kurią versiją pasirinksit, bet esmė visur ta pati.
Paršiukas Čiukas lenda į požemius
„Card Hog“ dar vienas stiprų „roguelite“ žanro prieskonį turintis projektas, tačiau skirtingai nei ką tik apžvelgtas „Blazing Beaks“, šis žaidimas tiks tiems, kurie mėgsta planuoti, bei savarankiškai rinktis žaidimo tempą.
Šiame žaidime, kaip ir daugelyje kitų „Snout Up“ studijos žaidimų, valdome kiaulę. Man, kaip vyresnės kartos atstovui ji, be abejo, asocijuojasi su paršiuku Čiuku, nes augant, jis buvo vienintelė žinoma kiaulė, gebanti patirti pačių įvairiausių nuotykių. Žaidžiant „Card Hog“ nostalgija gan įkyriai priminė jaunas dienas, nes mūsų valdomas paršas išties gali įsikūnyti į keletą įvairių herojų — policininką, karį, kaubojų, nindzę, princesę ir keletą kitų.
Bendros žaidimo taisyklės lieka tos pačios, nesvarbu kurį veikėją pasirinksite, tačiau žaismo procesas gali kisti, kartais gan dramatiškai. Antai spurgas ryjantis policininkas reguliariai atgauna gyvybės taškus, karys išsirausia apkasą ir nuo sprogimų gauna mažiau žalos, nindzė smūgiuoja stipriau jei kelis syk atakuoja tą patį priešą ir t.t. Kiekvienas veikėjas turi unikalių ginklų, tačiau pastarieji eigoje tampa pasiekiami visiems veikėjams.
Ką gi daro tie paršiukai? Ogi tyrinėja požemius, keliais skirtingais žaidimo režimais. Šioje vietoje reiktų neapsigauti, nors žaidimas vadinamas kortų žaidimu, jis yra artimesnis stalo kortų žaidimams (tokiems kaip „Baltų Žemės“ ar „Munchkin“), nei klasikiniam kolekcinių ar azartinių kortų suvokimui.
Žaidimo laukas sudarytas iš kortelių ant kurių mūsų paršelis laipioja. Kiekviena aplankyta kortelė išnyksta, o žaidimo lauke pasirodo vis nauja korta iš kaladės. Kortos yra kelių tipų, vienos jų duoda resursų, kitos ginklų, trečiose tūno priešai ir t.t. Priešų kortelės turi gyvybės taškus ir išnyksta tik jas įveikus.
Taip beklajojant kortų lauku, kartas nuo karto dar atsiranda ir įvairios specialiosios kortelės, kai kurios jų įveda į žaidimą naujų ginklų ar veikėjų, kitos gi gali slėpti specialius įvykius ar duris į prieglobstį, kuriame paršelio draugai teikia įvairias paslaugas. Žaidimas išties yra be galo atsitiktinis ir dinamiškas, pražaidus kelias dešimtis valandų vis dar nenustoja stebinti naujais įvykiais, ar lyg šiol neįveiktais bosais.
A, tiesa, bosai! Šie pasirodo kai kuriuose žaidimo režimuose ir paprastai turi daug gyvybės taškų, bei mažiausiai vieną įkyrią savybę. Antai vorų karalienė pančioja korteles voratinkliais, glitėsių karalius veisia glitėsius, kurie suryja kortelės esančius objektus, o kurmių bosas, kurmiai, mėtosi bombom.
Žaisdami be abejo renkame resursus, kurie skirtinguose režimuose panaudojami skirtingai, bet esmė vėlgi visur panaši — rasta metalo laužą naudojame kaladėje esančių kortų tobulinimui, o už pinigus perkame naujų kortelių, arba pašaliname tas kurių nebereikia.
Nuo Uroboro iki Zombių apokalipsės
Kaip minėjau, žaidime yra keletas režimų, pagrindinis jų, „Dungeon Loops“, labiausiai primena tradicinius „roguelite“ žaidimus. Nuotykį pradedame su vos vienu veikėju ir pats žaidimas gali pasirodyti kiek sudėtingas, tačiau žaisdami atrakiname vis daugiau naujų savybių ir ginklų, tad jau po poros pirmų bandymų turėsime gerokai daugiau pasirinkimų ir vis ilgesnes sesijas.
Šiame režime pagrindinį iššūkį žaidėjui meta bosai, čia taip pat rasite ir papildomų užduočių, bei iššūkių. Įveikdami bosus, beje, renkame magiškas pupas, kurios atrakina universalius patobulinimus. Pastarieji dar labiau sutvirtina veikėjų galias, gyvybės taškus, gaunamo grobio kiekį.
Kai atsibos žaisti įkalintiems Uroboro rate, galite išbandyti ir kitus režimus. „Endless Crawl“ labai panašus į „Dungeon Loops“ tiesiog šiame režime rėpliojimas požemiais yra begalinis. Kai tik žaidėjui ima sektis, žaidimas seka įkandin ir reguliariai siūlo kilstelėti sudėtingumo lygį, kad jūsų begalinė sesija netaptų išties begaline. „Zombie Survival“ žaidime atsiranda dienos ir nakties režimas.
Dienos metu žaidėjas santykinai saugiai gali susirinkti resursų, atėjus nakčiai atsiranda gerokai daugiau zombių ir tyrinėjimas tampa pavojingas, tad žaidėjas renkasi ar ieškoti daugiau resursų, ar grįžti į saugų prieglobstį. Lankydamiesi prieglobstyje galime išleisti resursus mainais į korteles, kurios atsiras žaidime kitą dieną. Tai gali būti įvairūs ginklai, ar gyvybes atstatantis šulinys. Šis režimas, kaip ir dera zombių apokalipsei, yra gan įtemptas, bet ne pats įtempčiausias.
Man asmeniškai, ypač kai norisi sužaisti trumpą sesiją, labiausiai patinka „Flame Escape“ režimas, kuris yra gerokai chaotiškesnis ir dinamiškesnis nei kiti. Bėgant nuo liepsnų, žaidimo laukas pats savaime nuolat juda iš dešinės į kairę, o mūsų tikslas neatsidurti kairiajame krašte, kur visa kas gyva ar negyva pleška liepsnose. Nuolatos kintantis žaidimo laukas negaili siurprizų ir laiko žaidėją nuolatinėje įtampoje.
Labai skubėsite — nematysite kas jūsų laukia kitą ėjimą. Užsižaisite rankiodami naudingas korteles — nebepaliksite erdvių klaidoms, o kiekviena jų kvepia skrudinta šonine .
Neįkyrus ir juokingas
Mintyse grįždamas į rudenį ir svarstydamas kokios gi savybės lėmė paršelio pergalę CEEGA apdovanojimuose, manau, kad tai galėjo būti žaidimo režimų gausa, bei kūrėjo pasirinktas, pastelinių spalvų meninis stilius (čia kūrėjui talkino dailininkas Emil Duxbury).
„Card Hog“ kažkiek primena klasikinius ir neįpareigojančius „trys viename“ rinkinius. Nepriekaištingas ir neįkyrus meninis išpildymas, keli skirtingi būdai žaisti ir subtilus humoras tiesiog paperka. Smagiausia tai, kad laikui bėgant ir vis atnaujinant originalią žaidimo versiją, žaidimo sudėtingumo lygio kreivė tapo daug nuožulnesnė. „Card Hog“ tikrai nėra sudėtingas pradėti žaisti, o ir sudėtingumas žaidime kyla palaipsniui.
Beveik visuose režimuose kūrėjas palieka žaidėjui galimybę savarankiškai spręsti kokio iššūkio jis nori. Kartais tai akivaizdūs pasirinkimai — senas, barzdotas kiaulis pasiūlo tiesiog imti ir padaryti žaidimą sudėtingesnį. Tačiau sudėtingumą mes reguliuojame ir šiaip žaisdami, ignoruodami išganingąsias duris, rinkdamiesi rizikingus manevrus ar įspeisdami save į kampą. Žodžiu subalansuota visiems nuo vaikų iki „seneliumbų“, tinka tiek patyrusiems nuotykių ieškotojams, tiek ir tiems, kurie su žaidimais susidūrė tik minkydami „Soliterį“.
Na o pabaigai tik pridursiu — žaidime yra ir daugelio žaidėjų režimai skirti dviem žaidėjams žaisti prie vieno kompiuterio. Čia taip pat rasite galimybę varžytis tarpusavyje, arba žaisti išvien.
