Man, ištikimam aifono naudotojui, šito telefono išbandymas tapo kultūriniu šoku. Pažįstu daugybę žmonių, kurie įvairiausius HTC, „Huawei“, LG, „Samsung“ ir kitų gamintojų kūrinius iškeitė į „Apple“ produkciją ir dievagojasi niekada negrįšią atgal. Tai normalu, mat aifonuose tūnanti „iOS“ tiesiog dailesnė, paprasčiau suvokiama, smulkmeniškiau apipavidalinta, patogesnė naudoti. Ir nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris po aifono mielu noru grįžtų prie „Sony“, „Nokia“ ar „BlackBerry“. Gal tiesiog mano pažinčių ratas toks?
Žodžiu, pirmąsyk rankose laikau įrenginį su populiariuoju „Androidu“. Operacinė sistema gimtąja kalba, netgi „Google Maps“ balsu prabilo lietuviškai. Trys mygtukai nykščiui telefono apačioje ir naujas prekinis ženklas mano gyvenime: CAT. Toks, žinote, JAV kompanijos pavadinimo „Caterpillar“ sutrumpinimas.
Aišku, su tais didžiuliais jų buldozeriais, ekskavatoriais, greideriais ir krautuvais šitas aparatas neturi nieko bendra. Tiesiog amerikiečiai sugalvojo uždirbti dar ir iš savo vardo, kuris tradiciškai asocijuojasi su kokybe ir vyriškais darbais. Licencijuoja jį kitiems gamintojams, taigi ir Lietuvoje galima nusipirkti CAT avalynės, lagaminų, laikrodžių, pirštinių ar žibintuvėlių. Tačiau šiuo atveju teisę naudoti CAT vardą nusipirko anglų kompanija „Bullitt Group“, kuri ir yra telefono kūrėja.
Prietaisas asketiškas, pakuotė pabrėžtinai dalykiška, išorėje praktiškai jokių papuošimų, o komplektacijoje jokių lipdukų su prakąstais obuoliais ar baltųjų ausinių. Atidarius dėžutę į akis krenta nebent tai, kad pats gamintojas į dėžutę įdėjo ne tik garantinius raštus, instrukciją ir kroviklį su USB laidu bei CAT dovanėlę (nesakysiu kokią), tačiau šalia rūpestingai prideda ir apsauginę plėvelę ekranui. Suprask, tai įrankis aktyviam naudojimui, o ne ramiam gulėjimui.
Paėmus telefoną į rankas tučtuojau norisi pagirti konstruktorius už patogias dureles nugarėlėje „microSD“ ir SIM kortelėms. Man, pripratusiam prie amžino sąvaržėlės ieškojimo norint pakeisti SIM, tai maloni staigmena. O tuščias „microSD“ lizdas tarsi sufleruoja, kad vos už 120 eurų galėčiau turėti įrenginį su ketvirčiu terabaito talpos. Dar viena smagi smulkmena: visiškai naujas telefonas jau įkrautas beveik iki pusės. Kitaip sakant, vos išpakavus daiktą galima tučtuojau naudoti pagal paskirtį.
Įsijungia ir užsikrauna greit (aštuonių branduolių procesorius, maždaug tokio našumo kaip septintukų aifonų). Ekranas tikrai labai kokybiškas, aparato viršuj ir apačioj sandarinimo svirtelės – aparatas reklamuojamas kaip pats atspariausias vandeniui visame pasaulyje. Žinia, kad telefoną turėsiu gražinti veikiantį, kiek atšaldo mano entuziazmą ir S60 lieka neišmėgintas baseine ar bent jau pirtyje.
Ilgai jūsų neintriguosiu ir pereisiu prie svarbiausios dalies: į telefoną įmontuoto amerikiečių kompanijos FLIR (angl. „Forward-Looking InfraRed“) termovizoriaus. Būtent tai yra dalykas, darantis šį prietaisą išskirtiniu. Jautiesi tarsi įgavęs naują supergalią, nežinomą ir netgi ne visada suvokiamą aplinkiniams. Pavyzdžiui, automobilių aikštelėje gali per kelias sekundes aiškiai pasakyti, kuri čia atvažiavo visai neseniai, o kuri stovi dar nuo vakar. Privažiavęs prie daugiabučio gali nesunkiai nustatyti, kuriame iš butų išvažiavę bei šilumą išjungę šeimininkai. Atsidaręs šaldytuvą tikrai visuomet išsirinksi patį šalčiausią gėrimo buteliuką. Tarsi kiaurai žiūrėsi į vamzdynus, matydamas kur juose teka skysčiai. Ir taip toliau, variantų begalybė. Pradedant būsto sandarinimu prieš žiemos šalčius (juk esant tokioms šildymo kainoms visiems įdomu kur susidaro didžiausi šiluminiai nuostoliai, t. y. „išgaruoja“ šiluma) ir baigiant virtuvės darbais: termovizorius puikiai parodys kaitriausią orkaitės vietą, išmatuos sriubos temperatūrą ar tiesiog padės tolygiai iškepti mėsą.
FLIR visų pirma yra karinės pramonės įmonė, tad nesitikėkite iš jų termovizoriaus linksmų animacijų ar didžiulės skiriamosios gebos. Šis daiktas nepakeičia naktinio matymo prietaisų (nors kartais ir gali būti jų alternatyva) ar profesionalių termometrų. Prietaisas, beje, nustoja tiksliai matuoti temperatūrai vos pašokus iki 150 laipsnių – žodžiu, mėgstantiems gaminti sodyboje ant krosnies jis pravers tik epizodiškai. Tačiau nuoširdžiai ir tikrai labai tikiuosi, kad ateityje termovizorius vis dažniau pamatysime telefonuose. Juk kažkada ir fotoaparatai mobiliuosiuose įrenginiuose buvo visiška egzotika, turėjusi prastą kokybę ir buvusi kaprizinga.
Beje, CAT S60 fotoaparatas truputį nuvylė – taip, net trylika megapikselių, tačiau labai jau lėtas fokusavimas ir gana prasta kokybė (išdidinus nuotrauką). Žodžiu, mano subjektyvia nuomone, nepralenkia net senutėlio aifono 5S. O pats telefonas, beje, neturi ir pirštų antspaudų skaitytuvo – gerokai atpratau nuo piršto braukymo per ekraną, norint atsirakinti savo aparatą.
Jei kalbėtume apie „Android“ aparatus apskritai, tai bendra išvada, lyginant su aifonais, peršasi savaime: labai puiki geležis bei skaičiai „ant popieriaus“, tačiau katastrofiškas programinis dizainas ir prasta kokybės kontrolė. Turiu galvoje, kad kartais įdėmiai neištestuotos netgi elementarios funkcijos. Pvz. „Androidas“ ypač ilgai naujina savo programėles, turi žiauriai painų nustatymų meniu, nepatogiai organizuotus pranešimus (angl. notifications). Dar turi negražias bazinių programų piktogramas, pigiai sugrotus skambučius/signalus, nuobodžias ekrano užsklandas bei prastai atrodančius emotikonų ženkliukus.
Žodžiu, nereikia ir sakyti, aifono tikrai labai pasiilgau. Vien dėl jo intuityvaus patogumo ir estetikos, kuri dar gana svetima „Android“ pasaulyje. Taip, S60 techniškai yra galingas ir šiuolaikiškas. Bet aifonai vis dar iki šiol gerokai pralenkia „Androidus“ savo apipavidalinimu, nuspėjamumu ir dėmesiu smulkmenoms. Čia, žinote, tarsi lyginti „Mercedes-Benz“ ir „Volkswagen“. Pastarasis Lietuvos gatvėse tikrai populiaresnis, dažnai yra erdvesnis ir ekonomiškesnis, tačiau nelabai gali tiesiogiai varžytis su mersais savo technologinėmis naujovėmis, komfortu ir išvaizda.
Ačiū kompanijai „Tele2“ ir asmeniškai Andriui Baranauskui už pagalbą kuriant šią apžvalgą.
