Albertas Einsteinas 1948 metais atėjo į ligoninę, tikėdamasis, kad Rudolphas Nissenas jam padės, nes skausmas buvo sunkiai pakeliamas ir mokslininkui buvo sunku dirbti. Nissenas buvo gerbiamas gydytojas, tačiau ne stebukladarys. Kai diagnostinės operacijos metu jis pastebėjo, kad garsiausias visų laikų mokslininkas kenčia nuo pilvo aortos aneurizmos, jis neturėjo daug pasirinkimų.
Aneurizma – tai kraujagyslės sienelės pažeidimas, kuomet joje ima kauptis kraujas. Atsiranda į balioną panaši struktūra, kuri gali būti pavojinga gyvybei. Susilpnėjusi sienelė gali trūkti, o prasidėjęs kraujavimas gali būti mirtinas. Einsteino pilve gydytojas pastebėjo maždaug greipfruto dydžio aneurizmą ir tai buvo labai prasta naujiena.
Šiais laikais pažeista kraujagyslė būtų pašalinta ir pakeista. Tačiau ši procedūra 1948 metais dar neegzistavo – jos teko laukti dar dešimtmetį. Taigi, Nissenas turėjo tik keletą pasirinkimų. Jis galėjo kaip nors pabandyti sutaisyti kraujagyslę arba tiesiog nutraukti operaciją ir papasakoti Einsteinui, kad jo gyvenimas galbūt bus trumpesnis nei galėjo būti.
Nissenas gerai pagalvojo ir apvyniojo aneurizmą celofanu, taip tarsi mechaniškai neleisdamas jai plyšti. Tačiau gydytojo planas buvo dar gudresnis nei atrodo. Nissenas suprato, kad organizmas atpažins celofano įtvarą kaip svetimkūnį ir pradės imuninę reakciją prieš jį. Pagal Nisseno įsivaizdavimą, tai sukurs kietesnį randinį audinį, kuris sutvirtins kraujagyslės sienelę.
Po trijų savaičių Einsteinas vėl grįžo prie darbo. Pilvo skausmas jau buvo retas ir ne toks stiprus. Tačiau Nisseno išradingumas mokslininkui padovanojo tik kelerius metus.
1955 metais Einsteinas mirė nuo plyšusios pilvo aneurizmos. Prasidėjus vidiniam kraujavimui mokslininkas buvo atvežtas į ligoninę, tačiau operacijos atsisakė, teigdamas, kad šį pasaulį paliks elegantiškai. Mokslininkas teigė, kad dirbtinis gyvenimo ilginimas yra neskoningas. Einsteinas mirė 1955 metais, jam buvo 76.
