1986 metų balandžio 26 dieną per įprastinį saugumo patikrinimą buvo atvertas atominio reaktoriaus branduolys, dėl ko į aplinką pateko debesys radioaktyvios medžiagos. Vėliau įvykęs sprogimas ir gaisras šiuos radioaktyvius debesis padėjo išnešioti po didelę dalį Europos, tačiau katastrofos epicentras – ketvirtasis reaktorius – taip ir liko labiausiai užteršta vieta.
Mažiau nei per du mėnesius nuo šios nelaimės Sovietų Sąjunga mobilizavo apie 600 tūkst. „likvidatorių“, kuriems buvo duota užduotis apie išsilydžiusį reaktorių pastatyti sarkofagą, kuris apsaugotų nuo radioaktyvių medžiagų – torio, urano, plutonio – patekimo į aplinką.
Darbai buvo labai pavojingi – mažiausiai 31 žmogus mirė susirgę ūmia spindulinės ligos forma, daugybei kitų išsivystė lėtiniai sveikatos sutrikimai.
Sarkofagas turėjo būti labai patvarus. Jo tvirtumą turėjo užtikrinti 400 tūkst. kubinių metrų betono ir apie 7 mln. tonų plieno. Tačiau statybos buvo vykdomos labai skubiai. Visi likvidatoriai stengėsi savo užduotį atlikti kiek įmanoma greičiau, kad negautų mirtinos radiacijos dozės. O skubos darbą velnias neša: sarkofage šonuose ir lubose liko skylių, per kurias į vidų galėjo patekti vanduo ir dėl to prasidėjo metalo korozija.
Dėl to dabar visą tą sarkofagą teks nuardyti iki jam sugriūvant savaime.
Černobylio elektrinę prižiūrinti Ukrainos bendrovė „SSE Chernobyl NPP“ internetu išplatintame pranešime spaudai nurodė, jog, ekspertų vertinimu, yra „labai didelė“ sarkofago griūties tikimybė. Anot šio pranešimo, vienintelis dalykas, išlaikantis šios struktūros vientisumą, yra gravitacija.
Dėl to liepos 29 dieną su statybų bendrove pasirašyta 70 mln. eurų vertės sutartis, pagal kurią visas sarkofagas turės būti išardytas iki 2023 metų.
Statybininkai robotizuotais, nuotoliniu būdu valdomais kranais turės sutvirtinti ardomo sarkofago konstrukciją, o statybinės šiukšlės bus pergabentos perdirbimui arba ilgalaikiam saugojimui.
„Kiekvieno elemento pašalinimas didins gaubto sugriuvimo tikimybę, kas savo ruožtu sukeltų didžiulių kiekių radioaktyvių medžiagų išmetimą“, – rašoma pranešime.
Tiesa, mažai tikėtina, kad visos šios radioaktyvios medžiagos patektų į atmosferą. Mat pastaruosius devynerius metus darbininkai statė 32 tūkst. tonų sveriantį išorinį sarkofago sluoksnį – savotišką milžinišką angarą. Šio gaubto komponentai buvo gaminami Italijoje, o tuomet, panaudojus 18 laivų ir 2500 vilkikų, pergabenti į Černobylį.
Užbaigtas apsauginis gaubtas, vadinamas „New Safe Confinement“, į savo galutinę poziciją perstumtas 2016 metais, kuomet jis tapo didžiausiu sausumoje esančiu žmogaus pajudintu objektu.
Prognozuojama, kad šio išorinio angaro pakaks elektrinės izoliavimui bent šimtą metų – per tą laiką turėtų būti surasta priemonių apsaugoti aplinką nuo radioaktyvių medžiagų išplitimo ir kitomis priemonėmis.
Išardžius sovietmečio laikais pastatytą sarkofagą darbininkams teks kita užduotis – išvalyti radioaktyvias atliekas, kurių vis dar gausu ties ketvirtuoju reaktoriumi.
Tai reiškia, kad reikės susiurbti radioaktyvias daleles ir pašalinti „lavą“, kuri susiformavo ant degančio reaktoriaus pilant smėlį, šviną ir borą.
Manoma, kad valymo darbai truks iki 2065 metų. Mokslininkų skaičiavimais, iki to laiko reaktorius bus sukėlęs daugiau nei 40 000 susirgimų onkologinėmis ligomis.
