Tačiau ši teorija turi vieną problemą. Laikotarpiu, kai Ch.Darwinas iškėlė hipotezę, kad šie telkiniai egzistuoja, pati Žemė buvo vienas milžiniškas telkinys. Visa planeta buvo „vandens pasaulis“, apimtas gilių vandenynų, o žemynai dar neturėjo kišti galvų virš vandens.
Naujas tyrimas, publikuotas 2021 m. sausio 4 d. žurnale „Nature Geoscience“, siūlo šios mįslės sprendimą. Tyrėjai Juanas Carlosas Rosasas iš Meksikos Ensenados mokslinių tyrimų centro bei Jeilio universiteto Žemės ir planetų mokslų profesorius Junas Korenaga sukūrė teorinį Žemės jūros dugno modelį Archėjo metu, vykusio prieš 3,8 mlrd. – 2,5 mlrd. metų.
J.C.Rosas ir J.Korenaga pastebėjo, kad anuomet Žemės šerdis skydui ar plutai tiekė kur kas daugiau šilumos nei šiandien. Šis kaitinimas kai kuriose pasaulio vietose galėjo sukurti negilius vandenynų baseinus, dėl kurių susidarė vulkaninės salos ir vandenynų plynaukštės, kurios gali išlikti šimtus milijonų metų.
Pasak J.C.Roso ir J.Korenagos, mantijos įkaitimas sukėlė radioaktyviųjų elementų, tokių kaip uranas, skilimą Žemės plutoje. Laikui bėgant radioaktyvūs elementai išnyksta, todėl tuo metu jų turėjo būti daugiau.
Per pastaruosius 150 metų daugybė naujų salų susidarė dėl vulkanizmo, tačiau tik trys išgyveno ilgą laiką ir kiekviena iš jų puoselėjo gyvybės gausą.
Surtsėjus – Islandija
Atlanto vandenyne į pietus nuo Islandijos yra naujoji Surtsėjaus sala. Ji susidarė dėl ugnikalnio išsiveržimo, prasidėjusio 130 metrų jūros gylyje ir pasiekusį paviršių 1963 m. lapkričio 14 d. Išsiveržimas tęsėsi iki 1967 m. birželio 5 d., kai sala pasiekė maksimalų 2,7 kv. km dydį ir 155 metrų virš jūros lygio aukštį.
1965 m. Islandija paskelbė Surtsėjų gamtos draustiniu, o šiandien tik mokslininkams leidžiama įkelti koją į salą, kad natūralus ekologinis paveldėjimas galėtų vykti be išorinio pasaulio kišimosi.
1965 m. pavasarį pirmasis augalas buvo pastebėtas augantis Surtsėjuje. Samanos pasirodė 1967 m., o kerpės pirmą kartą buvo pastebėtos 1970 m. Per pirmuosius 20 Surtsėjaus gyvenimo metų buvo pastebėta 20 skirtingų augalų rūšių, iš kurių 10 visiškai įsitvirtino. Kai paukščiai pradėjo sukti lizdus saloje, jų išmatos pagerino dirvą, ir tai leido augti daugiau augalų rūšių. Iki 2008 m. Surtsėjuje augo 69 augalų rūšys.
Praėjus trejiems metams po išsiveržimų, Surtsėjuje pradėjo sukti lizdus paukščiai, tarp jų – kirai ir atlantiniai mormonai. Surtsėjuje taip pat apsistoja migruojantys paukščiai, įskaitant gulbes, žąsis ir net varnas. Iki 1983 m. Surtsėjuje veisėsi ruoniai, kurie savo ruožtu priviliojo orkas, kurios salos vandenis pavertė savo namais.
2008 m. UNESCO paskelbė Surtsėjų pasaulio paveldo objektu, o šiandien saloje besilankantys mokslininkai turi atidžiai patikrinti save ir savo daiktus, kad įsitikintų, jog į salą netyčia nepatektų sėklų. 2009 m. Surtsėjuje buvo pakabinta stebėjimo kamera.
Dėl bangų sukeltos erozijos Surtsėjus mažėja, o nuo 2012 m. jo plotas sumažėjo iki 1,3 kv. km. NASA skaičiavimais, Surtsėjus virš jūros lygio liks tik dar 100 metų.
Hunga Tonga-Hunga Ha'apai – Tonga
2014 m. gruodžio mėn. Tongo salose, esančiose Ramiojo vandenyno pietvakariuose, išsiveržė povandeninis ugnikalnis. Vulkaniniai pelenai, kartu su jūros vandeniu ir chemine reakcija, leido salai greitai sustingti, panašiai kaip sukūrus Surtsėjų.
Kai 2018 m. spalio mėn. NASA mokslininkai aplankė salą, jie nustatė, kad ji buvo padengta šviesios spalvos, lipniu molio purvu, kurio kilmė mokslininkus glumino. Tyrėjas Danas Slaybackas iš NASA „Goddard“ kosminių skrydžių centro savo tinklaraščio įraše rašė: „Mes iš tikrųjų nežinojome, kas tai yra, ir aš vis dar esu šiek tiek suglumęs, iš kur jis atsiranda.“
Naujoje saloje jau yra rausvų žydinčių augalų, tamsiųjų žuvėdrų ir paprastųjų pelėdų. Tačiau, kaip ir Surtsėjus, Hunga Tonga-Hunga Ha'apai dėl stiprių liūčių greitai nyksta, o NASA pakeitė savo įvertinimą apie naujos salos gyvenimo trukmę nuo 30 metų iki maždaug dešimtmečio.
Nišinosima (Ogasawara) – Japonija
1974 m. švieži ugnikalnio išsiveržimai padidino žinomą povandeninio ugnikalnio kalderą ir gimė nauja sala. 2013 m. lapkričio mėn. prasidėjo naujas išsiveržimas, o iki 2016 m. liepos mėn. Nišinosima buvo 2,7 kv. km dydžio ir 142 metrų aukščio.
Vėliau įvyko išsiveržimai, vėliausi 2020 m. liepos mėn., išplėtę Nišinosimą iki 4,1 kv. km. Kaip ir kitose naujose vulkaninėse salose, Japonijos valdžia neleidžia išorinėms rūšims patekti į Nišinosimą.
Šiandien Nišinosimoje auga pirštūnės ir paprastosios portulakos. Saloje peri kaukėtieji padūkėliai, šiauriniai padūkėliai ir kikiliai. Aplink Nišinosimą pradėjo plaukioti delfinai, trumpapeliakės grindos ir kuprotieji banginiai.
