Kaip ir pirmajame žaidime, kova vyksta tarp Agatha karalystės riterių ir valdžią užgrobusio Mason ordino (niekaip nesusijusio su masonais). Pirmieji yra mėlynai baltai pasidabinę geručiai, reprezentuojantys labai romantišką feodalizmo viziją. Ordinas, tuo tarpu, labiausiai mėgsta juodą ir raudoną – to užtenka, net nereikia sakyt, kad jie – fašistuojantys antagonistai. Nors bendrai paėmus, skirtumo nėra – čia juk daugelio žaidėjų žaidimas, jokios kampanijos ar istorijos čia nepamatysim.
Išskirtinė kovos sistema
O šiaip „Chivalry II” esmė – arba bent jau tikrai išskirtinis bruožas – yra kovos sistema. Pats žaidimas sako, kad laikytum WASD kojų valdymu, o pelę – klubų. Vadinasi, nėra taip, kad tik kairio mygtuko baksnojimu prasisuksi. Dar apmokymuose tau demonstruos kaip judant kovos metu vienu smūgiu paliesti tris priešus. Tas galioja ne tik įprastam horizontaliam mostui, bet ir dūriams bei kirčiams iš viršaus. Jo, čia tau ne „Skyrim“, čia vien paprastai atakai trys skirtingi mygtukai yra. O kur dar užmojo krypties pakeitimas, priešo pergudravimas pradedant vieną kirtį ir pereinant prie kito...
Visgi laimė ar nelaimė, kad gynybos sistema nėra sudėtinga. Aš dar pamenu, kaip „Mount and Blade” terorizavo ir reikalavo blokuoti ta kryptimi, iš kurios kerta priešas. „Chivalry II” paprastas blokas atrems tiek kirčius ir viršaus, tiek ir iš šonų. Bet čia paprastumas ir baigiasi. Nes prasideda aukštasis pilotažas – atakos po gynybos, kontratakos, spyriai, kumščiai, kombinacijų žlugdymai...
Ir ne, išvengti snukdaužio pasirinkus lankininko karjerą nepavyks, nes jų skaičius mače ribojamas!
Stulbinantys manevrai
Taip pat tikrai smagu, kad ir žaidėjo įgūdis „Chivalry II” lemia nemažai. Vien paprastai blokuodamas greitai išseksi ir būsi nuginkluotas – o ne visi padorų antrą ginklą nešiojasi. Esu matęs žaidėjų, kurie tikrai meistriškai gindamiesi išgyveno apsupti keturių ar daugiau priešų. Man, deja, taip nesisekė, bet išmokau kitą pamoką – vienas lauke ne karys, nes tokį iš karto apsupa ir užkapoja. Geriau laikytis arčiau komandos ir pačiam būt tuo, kuris apeina iš nugaros.
O komanda, be lankininku, sudaryta iš dar kitų trijų klasių su savo subklasėm. Riteriai, kariai, ir, er, vangardininkai (priešakistai?) skiriasi savo judėjimo greičiu ir sveikatos kiekiu, bet ne tiek, kad būčiau ryškiai pajutęs žaidime. Subklasės, tuo tarpu, skiriasi ginklų ir galių kombinacijomis. Pavyzdžiui, pradinis riteris – karininkas – turi dvirankį kalaviją ir mažesnį ginklą, o pasikrovus galiai gali sutrimituoti ir taip pagydyti aplinkui esančius sąjungininkus. Antroji subklasė – gynėjas – duoda skydą ir kovinį plaktuką, o vietoje trimito gauni vėliavą, kurią pastatęs jau tvariau gydysi bendražygius.
Aišku, visi labiausiai nori būt vangardiečiu ir mėtyt degančios alyvos stiklainius, nes smagu ne tik padegt krūvą priešų vienu metu, bet ir gynyboje padeda laikinai blokuot praėjimus.
Tokių manevrų prireiks neretai, nes didžioji dauguma „Chivalry II” žemėlapių – gynybos ir atakos scenarijai. Ten puolantysis visada turi tikslą, kuriam pasiekti turi ribotą laiko kiekį. Bet jei, tarkim, užteko laiko pristumt taraną iki vartų, tada gauni ir daugiau laiko, ir naują tikslą: išverst vartus. Gynyba, aišku, turi kišti pagalius į ratus. Ir kiekvienas scenarijus yra paremtas tarsi tikru istoriniu riterių ir ordino susidūrimu, tad scenarijuje, kur kerštaujant padegamas ir apiplėšiamas kaimas, visada puls ordinas.
O riterių žaidėjai mačą pradės kaip valstiečiai laukuose. Tik tie ilgai negyvens, ir žaidėjai į kovą grįš su kita pastiprinimų banga.
Šiaip džiūgauja širdis matyt tokius asimetriškus mačus. Scenarijai visada buvo mano mėgstamiausias dalykas „Unreal Tournament.” Būtų malonu tokių dalykų išvyst ir kituose žaidimuose, pavyzdžiui, „Battlefield 2042”. Neturim gi amžiais kentėt vien visiškai simetriškų kovų gniaužtuose!
Skirtingi režimai
Aišku, žaidime yra ir pora vien tik paprasto kapojimosi scenarijų, bei „kiekvienas už save” režimas, kur net komandos neegzistuoja, bet kam tuo užsiimt? Žaist bet ką kitą nei 64 žaidėjų atakos/gynybos scenarijus tai kaip „Battlefield” rinktis ne maksimalų žaidėjų kiekį ir žemėlapius be tankų.
Ai, o kad jau prakalbom apie „Battlefield”, tai neapsieisim nepakalbėję apie visokius atrakinamus dalykus. „Chivalry II” žaidėjas vienu metu kelia savo, klasės, ir ginklo lygius. Bet kitaip nei didžiosiose pirmo asmens šaudyklių serijose, čia tai darai ne tam, kad pagaliau gerą šautuvą atrakintum. Kiekvienas subklasės ginklas turi savo rolę, tad negali pasakyt, kad vienas tikrai ir visiems laikams pakeičia kitą.
Ne, svarbiausias dalykas – kosmetika. Kiekvienas ginklas turi po porą variantų, o šie po kokius tris skinus. Kiekviena klasė turi tris skirtingus šarvų variantus, irgi su savo skinais, o dar šalia to šalmai, heraldika. Mados mūšio lauke tikrai laimi ordinas, ir ne vien dėl to, kad kiekviena klasė turi “Tikrai Ir Neabejotinai Blogietis” šarvus ar variantą iš rytų Europos. Taip pat jų šalmai gražesni.
Tai va į pasigražinimą ir išsičiustijimą ir kišame žaidime uždirbtus pinigus. Bet čia galima išleisti ir gyvenime uždirbtus pinigus – kosmetika visgi yra vienintelis mano pripažįstamas etiškas monetizacijos modelis. Klases ir ginklus vis tiek teks uždirbti (savo) prakaitu ir (tikėkimės kitų) krauju.
Kare taisyklių nėra
Bet kadangi kare taisyklių nėra, tai tu visai lengvai gali mesti savo ginklą į priešą, ir tada pakelt kokį nukritusį ant žemės (nors man kartą pavyko atsiimti savo kirvį, kurį oponentas dar kelias sekundes nešiojosi savo galvoje). Bet čia tik žiedeliai – tikras karys galės prasisukti ir su prigriebta žvakide, ar švystelt į priešą nukirstą jo bendražygio galvą. Galų gale, pusė „Chivalry II” yra užsiiminėjimas nesąmonėmis. Kita pusė – kraupus smurtas.
O kad jau pasukome kalbą link vaizdingai trykštančių kraujo fontanų, tai tenka pripažinti, kad „Chivalry II” – didumoje gražus žaidimas. Kažko tokio 4K 2021 E3 treilerio neištraukia, bet aš neprieštarauju, ypač kai galime turėti greitai užkraunamas ir sklandžiai vykstančias 64 žaidėjų kovas. Didžiausias vizualinis žaidimo trūkumas regimas žmogelių veiduose. Laimei, dauguma laksto su šalmais, o net jei ir be, tai ginklai leidžia neprieiti tokiu artumu, kad spėtum pasibaisėt. Bet kuriant veikėją ryškiai matai, kad rasinė ir lyčių įvairovė kaip ir pranyksta, kai iš 31 galvos 25 atrodo kaip kopūstas.
Kita vertus, garso pusė „Chivalry II” tokių problemų neturi. Taip, norėtųsi daugiau balsų variantų moterims, ir gal mažiau humoristiško šūkavimo (pavyzdžiui “už tą mūsų mėgstamą bachurą”), bet muzika, ginklų žvangėjimas, ir kapojimas – viskas tvarkoje.
Apibendrinus, „Chivalry II” yra geras žaidimas. Apmokymai dabar daug labiau tinkami supažindinti žaidėją su visais kovos triukais, o jau tada pačiam juos įgyvendint mūšio lauke. Supaprastinta gynyba leis naujokams nesijausti visiškai bejėgiais, ir dar labiau apdovanos įgūdžius. Jei kada galvojai, kaip liūdna tai, kad Dievas sukūrė žmones, o Colt'as padarė juos lygiais, “Chivalry” vyksta laikais prieš 1836-sius, tad gerai valdydamas kalaviją gali pasirodyti daug geriau, nei minios nuo šakių laikymo ką tik paaukštintų naujokų.
„Chivlary II“ sukurtas „Torn Banner Studios“ ir išleistas „Tripwire Interactive“, prekyboje pasirodė birželio 8 dieną. Žaidimo kopiją apžvalgai suteikė leidėjas, testui naudota asmeniniam kompiuteriui skirta versija. Žaidimas taip pat išleistas „PlayStation 4“, „PlayStation 5“, „Xbox One“ ir „Xbox Series X/S“ konsolėms.
