„Combat Mission: Black Sea“ veiksmas vyksta 2017 metais. Nesutarimai Donecko regione nuvedė prie konvencinės (jokių žalių žmogeliukų, mandagių katinų ir visokių „Motorolų“) Rusijos invazijos į Ukrainą. Prieš juos stojo Ukrainos kariuomenė, o jai talkina JAV pajėgos. Į mūšio lauką galima šokti kampanijos režime, rinktis pavienius scenarijus arba naudoti atsitiktinių susidūrimų generatorių. Prie žaidimo tradiciškai pridedamas ir lygių redaktorius, leidžiantis sukurpti savo svajonių susidūrimą ir pasidalinti juo su draugais.
Karas hiphopo ritmu
Jei norėtume viską labai supaprastinti, galėtume teigti, kad „Combat Mission: Black Sea“ yra realaus laiko strategijos žaidimas. Bet tai nėra visiška tiesa. Visų pirma, tikros ledi ir džentelmenai žaidžia ne realaus laiko, bet sinchronišku ar „vienalaikiu“ ėjimų režimu. Jūs duodate nurodymus savo kariams, oponentas savo, o tada žaidimo veiksmas minutę vyksta be jūsų įsikišimo. Tada laikas vėl sustoja ir jūs vėl galite duoti nurodymus. Būtent ši mechanika leidžia pasimėgauti ir retai šiomis dienomis sutinkamu malonumu – asinchroniniu daugelio žaidėjų režimu. Bėda tik ta, kad išsaugojimo bylas reikia pačiam siųsti elektroniniu paštu…
Bet grįžtame prie žaismo. „Combat Mission: Black Sea“ nestatysite bazių ir netreniruosite karių – tai nebūtų realistiška, o realizmas yra mūsų siekiamybė. Vietoje to, užduočiai reikalingos pajėgos bus sukomplektuotos iš anksto. Priklausomai nuo scenarijaus, gali tekti rūpintis dviem žvalgyboje esančių karių skyriais (maždaug 20 amerikiečių) – o kartais net ir valdyti ištiso bataliono (500 rusų karių) „puolimą įveikiant vandens kliūtį“ (ačiū, „Anglų-lietuvių kalbų karybos žodyne“).
Su tokia gauja susitvarkyti gali būti sunku dėl tam tikrų „Combat Mission“ kaprizų. Kaip visada, vartotojo sąsaja turi 4 langelius mygtukų, kuriais pasirenkami nurodymai kariams. Kontekstiniai meniu langai ar kokybiškesnis pelės išnaudojimas yra „žaidimų žaliems“ bruožas. Tikruose kariniuose žaidimuose kautynės su vartotojo sąsaja turi būti tokios pat dramatiškos, kaip ir su priešu!
Šiaip ar taip, nurodymai kariams gali būti tiek labai paprasti ir bendri (dauguma judėjimo režimų), tiek pakankamai sudėtingi („šturmo“ judėjimo režimas prieinamas tik skyriams, nes „judu – dengiu“ manevrui reikia dviejų grandžių), tiek labai specifiški (norėdami išsprogdinti angą sienoje, turite rankiniu būtų nurodyti, kur padėti sprogmenis ir tada juos detonuoti). O dabar pagalvokite: turite valdyti ištisą batalioną. Tuo pačiu turite pagalvoti ir apie tai, kad praverstų nuo vieno ar kito skyriaus atskirti žvalgų komandą, o gal kam nors reiktų šokti į kovos mašiną ir sulakstyt papildomų RPG-26?
Dėl to „Combat Mission: Black Sea“ (ir visi kiti serijos žaidimai) taip gerai veikia vienalaikių ėjimų režimu. Žaidėjui nereikia realiu laiku karštligiškai lakstyti nuo pėstininkų skyriaus prie pėstininkų skyriaus, dėl ko gali pražiopsoti, kad tavo „Abrams“ kuopa iki bokštelių įklimpo pelkėje. Be to, aš esu didelis fanas strateginių žaidimų, kur strateginis mąstymas yra daug svarbesnis nei tavo APM (veiksmų per minutę – red.) rodiklis.
Lėtai vadinasi sklandžiai, sklandžiai vadinasi greitai
Žaisti „Combat Mission: Black Sea“ reikia daug lėčiau. Moderniame kare tie, kuriuos pastebi priešas, miršta. Bet kad pastebėtumėte priešą patys neišsiduodami turėsite išnaudoti priedangas, siekti aukštumų ir judėti lėtai. Dėl to nuolat atskyrinėsite žvalgų komandas, labai atsargiai slinksite su žvalgybinėmis mašinomis (jos yra daug didesnės ir skleidžia daugiau triukšmo nei du broliukai su kalašnikovais) ir panašiai.
O toliau karaliauja atsitiktinumas ir įvairovė. „Combat Mission“ serijoje sudėtingumo lygis neturi nieko bendro su gyvybės taškų kiekiu. Viską lemia tai, kaip kariai dalinasi nurodymais ar informacija. Tai, kad jūsų žvalgai pamatė tanką, nereiškia, kad jūsų pačių tankai turės šią informaciją. Vadinasi, norint sunaikinti priešą reikės arba tikėtis, kad geroje pozicijoje esantis tankas pastebės priešo tanką laiku, arba tiesiog teks liepti šaudyti į menamą priešo buvimo vietą (žvalgyba ugnimi) ir tikėtis geriausio.
Arba galite pasitelkti aviaciją ir oro pajėgas! Tačiau „Combat Mission“ pabūklai nestovi šalia tankų (nors tai gali pasitaikyti su minosvaidžiais), ir nėra oro uostų, kuriuose pasirinkę lėktuvą skristumėte bombarduoti priešo. Ne, „Combat Mission: Black Sea“ Kalėdų Senelio iškvietimui naudojamos žvalgybos mašinos, priešakiniai artilerijos ir aviacijos stebėtojai ir visokie leitenanto formos pašlemėkai, kuriems minosvaidžių baterija davė savo „WhatsApp“ numerį.
Tad, norėdami iškviesti šiek tiek trenksmo iš giedro dangaus, turėsite pasirūpinti, kad šie veikėjai būtų tinkamoje pozicijoje taikiniui stebėti. Tada reikės užsakyti „ugnies uždavinį“, nurodant, kiek reikės pabūklų, kiek salvių, kokia apšaudymo trukmė ir koks naudojamų užtaisų tipas… ir tada laukti, kol priešas susprogs.
Laukti teks kažkur apie 3-11 minučių (ne sekundžių), priklausomai nuo stebėtojo, nes kaip jau minėjau, realiame kare niekas nevyksta iš karto.
Nė vienas pikselis nenorėjo mirti
Žodžiu, čia ne jūsų babytės „Men of War“, bet tai nėra paskutinis skirtumas tarp žanro klasikų. Taip, jie panašūs tuo, kad galite rūpintis individualaus kario amunicijos kiekiu misijoje, kurioje vaikysite kuopą (apie 120 pašlemėkų) ar didesnį junginį. Bet „Men of War“ kareivėlis yra pasiruošęs idealiai vykdyti vado nurodymus ir neturi savisaugos instinkto.
Tuo tarpu „Combat Mission“ vado nurodymai gali būti įgyvendinti ne visai taip, kaip nori vadas ar apskritai nepasiekti adresato – ir tai yra žaidimo bruožas, o ne „bugas“. Aišku, „Combat Mission: Black Sea“ kiekvienas eilinis, grandinis ir snaiper-inis turi bent jau po radijo stotelę („raciją“, kitaip tariant). Tad, kitaip nei Antrojo pasaulinio karo meto žaidimuose, nekils problemų jei skyrius nuo vadovybės nutols toliau nei siekia špyga ir keiksmažodis. Tad išskyrus tuos atvejus, kai misijoje simuliuojama elektroninė karyba, problemų neturėtų būti daug.
Vis tik net ir naujausia „Ratnik“ įranga aprėdytas „Combat Mission“ karys nelabai veržiasi testuoti savo neperšaunamos liemenės tvirtumo. Intensyvi ugnis privers išgyvenusius apkabint motulę Žemę ar užsiimti panašia neproduktyvia (matuojant pagal per minutę nugalabytų priešų rodiklį) veikla. Panikuojantis skyrius gali net pradėti atsitraukinėti!
Bet reikia nepamiršti, kad tai galioja ir priešui. Vadinasi, net jei randate gerai apkasuose įsitvirtinusį oponentą, o jūsų stebėtojas nesenai išėjo pasivaikščiot priešo tanko stebimoje pievoje, galite tiesiog pasirūpinti, kad turėtumėte lokalią ugnies persvarą (karinė logika diktuoja, kad pozicijas geriausia pulti jėgų santykiu 3:1). Kai ore esančius 70 proc. azoto išstumia skriejančios 5.56 mm kalibro kulkos, tokiomis sąlygomis ilgainiui net aršiausias priešas užsimanys savo nosimi patikrinti apkaso gylį.
Ir taip išeina, kad net kovos lauke, kur „T-64BM Bulat“ problemą sprendžia tiksliosios ugnies (t.y. artilerijos, kuri pataiko į norimą tašką, o ne į norimą rajoną) pagalba, pasitaiko šturmuoti apkasus nelyg Verdeno mūšį atkūrinėtumėte. Kita vertus, 2 iš 3 žaidimo frakcijų gali teigti, kad kriokimas „URAAA“ ir priešo valymas artima (tiesiogine) automatine ugnimi yra jų istorinis kultūrinis paveldas.
Karas yra prastai suprogramuotas pragaras
O jei norėtume pereiti prie šaukšto deguto išmaišymo, pakaktų pastebėti, kad „Combat Mission: Black Sea“ vis dar kenčia nuo dviejų pagrindinių serijos trūkumų. Pirmiausia, net ir karinių žaidimų entuziastai pripažįsta, kad dalinių matymo ir stebėjimo sistema čia yra visiškas brudas. Teks dažnai nuleidinėti kamerą iš padangės į žemės lygį tam, kad galėtumėte nustatyti, ar tavo prieštankinių valdomųjų raketų pozicija šiaip nemato vidur lauko „saulytes“ raižančio T-90MS, ar tą tanką užstoja žiurkėno kapo dydžio kalvelė.
Kita problema bus daug artimesnė 15min.lt skaitytojui, kuriam realizmo užtenka ir „StarCraft‘e“. Esmė tame, kad „Combat Mission: Black Sea“, kaip ir visi kiti rimti kariniai žaidimai, yra absoliučiai nedraugiškas žaidėjui. Aš kalbu apie normalių apmokymo misijų stygių, sunkiai suvaldomą pajėgų pasirinkimą atsitiktiniams susidūrimams (jei norite išleisti porą skyrių pasikapoti, visų pirma nusiperkate visą batalioną, o tada nukarpote visus perteklinius dalinius) ar tai, kad žaidime iš esmės neegzistuoja ką nors paaiškinantys informaciniai laukeliai. Net žiūrėdamas į piktogramas, skirtas nusakyti tokiai tankų įrangai, kaip reakciniai šarvai, nesulauksite nė mažiausios tekstinės užuominos apie jų reikšmę žaidimui. Norite išsiaiškinti, kaip veikia viena ar kita mechanika ar ginklas? Prašom atsiversti instrukcijų PDF bylą.
Klausimų taip pat kelia ir techninė „Combat Mission: Black Sea“ pusė. Taip, kaip tokio kalibro ir tokios nišos žaidimui, jis atrodo gerai. Tačiau gali būti, kad medžiais apaugusios Ukrainos kalvos žaidimo variklį privers buksuoti, tad modelių ir tekstūrų įkrovimą matysit dažniau net nei žaisdami „Cyberpunk 2077“. Misijų įkrovimas irgi užtrunka. O ką dar kalbėti apie tai, kad žaidžiant mano minėtą daugelio žaidėjų per el. paštą (PBEM) režimą, bylas reikia kilnoti rankiniu būdu?
Garsui pretenzijų mažiau. Muzika, bent jau meniu, nieko gero – tiesiog trečios eilės greitas rokas, tokio tipo, kur kičiniai karo mėgėjai bei taipogi didžiausių karo industrijos atstovų reklamdariai mėgsta naudoti savo vaizdo įrašuose. Kovos garsai ir reti kareivių šūksniai yra išpildyti daug geriau. Aišku, negaliu komentuoti kiek tikslūs Rusijos ar Ukrainos kariuomenių procedūrų atžvilgiu yra stebėtojų pokalbiai su artilerija ir aviacija, bet bent jau konsultantai (mano mergina) sako, kad tarimas nėra tragiškas.
Žaidimas? Geras
Apibendrinant, „Combat Mission: Black Sea“ yra unikalus žaidimas, ir ne vien dėl to, kad rasti modernių kovų simuliatorių 3D pavidalu beveik neįmanoma. Aišku, jo atsitiktinai realaus pasaulio įvykius kartojantis siužetas mums gali atrodyti kažkiek groteskiškas, tad šioje vietoje kiekvienam žaidėjui teks spręsti pačiam. Kitą kartą apžvelgsiu anksčiau „Steam“ platformoje pasirodžiusį „Combat Mission: Shock Force 2“. Jame į „Black Sea“ variklį be žymesnių pokyčių perkeliamas žaidimas „Shock Force“, kuriame NATO pajėgos kaunasi su režimą remiančia kariuomene bei sukarintais daliniais… Sirijoje.
Esu tikras, kad dabar „Combat Mission“ kūrėjai net bijo pagalvoti apie dar vieno ne Antrojo pasaulinio karo metu vykstančio žaidimo paskelbimą.
