Taigi, Dominyko klausiame ne tik apie pramogų pasaulio gyvenimo užkulisius, tačiau taip pat ir apie tai, ką jam reiškia mokslas.
– Kas Jus atvedė į šou pasaulį/kas paskatino?
– Darbą televizijoje pradėjau maždaug 2000 m., nuo publicistikos – tiriamųjų siužetų, tuo metu populiarioje TV laidoje. Nors neturėjau jokios praktikos, tiesiog pradėjau, mokiausi ir man gavosi, taip įnikau į televizijos virtuvę. Po kokių trejų metų man tai pabodo ir šokau į tuo metu tik gimstantį realybės šou žanrą. Kūrėme populiariausius realybės šou projektus.
Taip po truputį Lietuvos šou pasaulis mane pasiglemžė ilgam laikui. Visų pirma, tai buvo be galo linksmas laikas, mes savęs nevaržėme nei kūryboje, nei vakarėliuose iki paryčių besitęsiančioje beprotystėje. Antra, vežė adrenalinas, kurio buvo ir iki šiol yra labai daug televizijoje. Turbūt pagrindinis dalykas, kuris veža iki šiol, tai pastovaus ir nuobodaus darbo grafiko neturėjimas bei nulis rutinos. Rutina ne tik darbe, bet ir gyvenime mane tiesiog žudo.
– Kaip manote, kokiomis išskirtinėmis savybėmis pasižymite Jūs (o gal turi pasižymi ir kiti asmenys), norintys įsitvirtinti šou versle?
– Pagrindinis dalykas, tai drąsa. Negalima bijoti save išreikšti, bandyti kurti, kiek tai įmanoma savaip. Svarbiausia nebijoti išsiskirti, būti pasiruošus viršvalandžiams, darbui savaitgaliais, pastoviai įtampai, stresui ir nemigo naktims, bet kai sužinai, kad tavo sukurtą produktą žiūrėjo šimtai tūkstančių žiūrovų visa tai atsiperka su kaupu.
Daug kas pasakys, kad darbas televizijoje, ypač šou versle, tai nuo tam tikrų šablonų priklausanti pop’sinė kūryba ir tai yra tiesa. Bet gaminti ir kurti kokybišką, didelei masei patrauklų pop’są yra labai sudėtinga. Dar sudėtingiau kurti produktą, kuris patinka ir tau pačiam, dėl kurio ne gėda ir kartu, kuris įdomus didelei auditorijai, išlaviruoti šioje vietoje labai sudėtinga ir reikalauja didelių kūrybinių pastangų.
– „Tyrėjų Grand Prix“ vedėjo vaidmenyje sujungiate mokslinis faktus, humorą ir emociją. Ar tai lengva ar sunku?
– Vedėjo vaidmuo mano gyvenime nėra pagrindinis. Bet nuolat dirbdamas su įvairiausiais vedėjais, visada jų prašau vieno – ne sausai atkalbėti tekstą, o padovanoti žiūrovui emociją, nes bet koks pasirodymas scenoje būtent tam ir skirtas, nesvarbu ar tu grosi smuiku ar rodysi fokusus. Tai tokia taisykle dažniausiai vadovaujuosi ir pats. Mano užduotis, kad renginys būtų ne vien apie mokslą mokslininkams, o kad renginys būtų įdomus ir su mokslu nieko bendro neturinčiam žiūrovui.
– Jūsų mėgstama „Fox“ direktoriaus Rogeris Ailesas citata: „Jeigu pasakysi žmonėms, ką galvoti, – praloši, o jei pasakysi, ką jausti, – visada laimėsi“. Ar juo vadovaujatės vesdamas „Tyrėjų Grand Prix“?
– Šie jaunųjų mokslininkų apdovanojimai yra labai ypatingi tuo, kad apdovanojami jauni mokslo žmonės, nuo kurių greičiausiai priklauso kokia mūsų visų bus ateitis, kokia Lietuva bus po 10 metų. Todėl mano užduotis pateikti jaunuosius mokslininkus plačiajai auditorijai paprasta, suprantama, nemoksline kalba, juos parodyti kitoje – ne vien tik mokslo šviesioje, atskleisti jų pomėgius ir net charakterį. Tai yra be galo įdomios asmenybės ir jas atskleidžiant, jaunieji mokslininkai taps dar patrauklesni auditorijai, sukels didesnes emocijas, simpatijas, kurių dėka jaunasis mokslininkas sulauks dar daugiau ovacijų. Jei jie tas emocijas iššauks, jie laimės.
– Kaip manote, kuo Lietuvai svarbi mokslo sklaida, jo populiarinimas ne tik tarp tyrėjų, tačiau taip pat ir tarp visuomenės narių?
– Su kiekvienu dešimtmečiu technologinis progresas, išradimai sukasi ir keičiasi vis didesniu greičiu. Šiai dienai, be jų mūsų gyvenimas visiškai nebeįsivaizduojamas. Todėl mums svarbu žinoti lietuvius tyrėjus, juos pristatyti, rodyti visuomenei, juos motyvuoti, palaikyti ir skatinti nenuleisti rankų ir eiti su visu pasauliu pirmyn. Visuomenės dėmesio ir palaikymo dėka tyrėjai mažiau bijos iššūkių, mažiau bijos priimti rizikingus, o gal net ir revoliucingus sprendimus, kurie gal būt kažkada pakeis pasaulį. Visa tai verčia ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį suktis dar greičiau. Sakyčiau, jaunieji mokslininkai turėtų būti žinomi, kaip mūsų krepšininkai, nes, pasikartosiu, būtent nuo jų priklauso mūsų ateitis.
– Kas Jus sudomino/paskatino prisidėti prie projekto „Tyrėjų Grand Prix“?
– Nes tai yra labai svarbu. Svarbu man ir mano šaliai. Dar ir sužinau nemažai, nes jaunųjų mokslininkų idėjos pristatomos gan populiariai, galima pasisemti ne tik žinių, bet ir idėjų. O svarbiausia norisi sugriauti stereotipus, kad mokslininkai, tai su akiniais nuo savo stalo nenueinantys žmonės. Tai ne tiesa, tai žingeidi, turinti savo neįtikėtinų pomėgių ir siekių jauna Lietuvos karta, kuria džiaugtis privalome visi.
– Kaip manote, kokios yra konkurso „Tyrėjų Grand Prix“ išskirtinės savybės?
– Tai išskirtinis konkursas, nes kažko bent panašaus Lietuvoje nėra. Tai vienintelė vieta kur jaunieji mokslininkai gali save ir savo idėjas pristatyti visuomenei. Vienintelis, todėl ir išskirtinis.