„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Dalelių fizikė dr. G.Žemaitytė pataria mokiniams: „Kad ir abejojate – bandykite“

„Mano mokytojas, kalbėdamas apie M.K.Čiurlionio paveikslą „Tiesa“, sakė, kad mes visi gimstame kaip akmenukai: savanaudžiai ir pirma viską sugeriame, o tik tada, kai sugeriame, galime būti žvakės ir dalintis su kitais. Į Lietuvą grįžau prieš metus ir nuo mokyklos laikų iš pedagogų, giminės ir draugų sulaukiau labai daug šilumos ir palaikymo. Norėčiau Lietuvoje integruotis taip, kad galėčiau ta patirtimi pasidalinti su didesne visuomenės dalimi. Tokiais atvejais sau primenu olimpinį principą: olimpiadininkas ne tas, kuris laimi, o tas, kuris bando, stengiasi ir vėl bando“, – sakė dr. Gabija Žemaitytė.
Dr. Gabija Žemaitytė CERN, kurioje atrastas Higso bozonas
Dr. Gabija Žemaitytė CERN, kurioje atrastas Higso bozonas / Asmeninės nuotr./15min koliažas

Vilniaus licėjaus alumnė prieš metus Oksfordo universitete, Jungtinėje Karalystėje, baigė doktorantūros studijas. Šiuo metu gyvena Lietuvoje ir dirba prie mokslinio straipsnio apie fundamentaliųjų dalelių fiziką.

„Dalelių fizikos specifika ta, kad, užuot giliau tyrinėjus žinomus objektus, ji ieško fizikos, kurios neįsivaizduojame. Skamba kaip mistika? Šiuo metu atrastos 17 fundamentaliųjų dalelių, bet kasdieniame gyvenime susiduriame tik su keturiomis: fotonu (šviesa), elektronu (žinote patys) ir dviem kvarkais: viršutiniu ir apatiniu (iš jų sudaryti protonai ir neutronai). Bet dar yra kvarkai gražutis, teisutis, keistutis, Higso bozonas ir kiti. Žaviausias dalykas, kad mes žinome, kad turi būti naujų dalelių, bet po Higso bozono atradimo 2012 metais nebeturime jokių žemėlapių, kur jų ieškoti, todėl reikia tiek sumanumo, tiek vaizduotės. O atradimai gali išlįsti iš visai netikėto kampo!“ – apie savo darbą pasakojo dr. G.Žemaitytė.

Tyrinėjo Higso bozoną

Prieš grįždama į Lietuvą mokslininkė spėjo padirbėti Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje CERN. Ši tarpvyriausybinė organizacija valdo didžiausią pasaulyje dalelių fizikos laboratoriją. Patekti į ją, o juo labiau dirbti – daugelio mokslininkų svajonė.

„Mano svajonė buvo doktorantūra Oksforde, nes pirmiausia norėjau atsidurti gerų pedagogų rankose ir būti išugdyta kaip savarankiška mokslininkė. Konkreti dalelių laboratorija nebuvo tokia svarbi. CERN savo doktorantų neturi – tai yra labai galinga laboratorija ir mokslininkų bendradarbiavimo vieta, bet dauguma šių mokslininkų atstovauja skirtingiems universitetams. Aš tyrinėjau Higso bozoną, o Higso bozonas yra sukuriamas CERN Didžiajame hadronų greitintuve (LHC), todėl CERN teko praleisti nemažai laiko. Porą kartų per savaitę vykdavo intensyvūs aptarimai su mokslininkais iš skirtingų pasaulio universitetų ir dirbome kaip viena komanda. Tie, kurie nėra Ženevoje, jungiasi nuotoliniu būdu ir tas praktikuojama daugelį metų.

CERN man atvėrė akis, kiek žymiai daugiau galima nuveikti ir pasiekti bendradarbiaujant ir dirbant kartu. O Oksfordas mane sužavėjo per pirmą pokalbį su profesoriais. Atrodė, kad jie turi drąsos versti kalnus ir yra pasiryžę pripildyti savo studentus to gėrio. Nežmoniškai norėjau ten studijuoti! Doktorantūra buvo nelengva, patyriau ne vieną lūžį, bet buvo dalykų, kur buvo labai sveika lūžti“, – apie patirtį Oksforde ir CERN sakė pašnekovė.

Olimpiados užgrūdino

Nuo vaikystės puikiai mokiusis dr. G.Žemaitytė nesunkiai įstojo į Vilniaus licėjų. Jo auklėtiniai aktyviai ir sėkmingai dalyvauja įvairių disciplinų olimpiadose. Ne išimtis buvo ir pašnekovė. Ji prisiminė, kad pasiruošti olimpiadoms nebuvo lengva, pirmiausia dėl to, kad jos vykdavo 7–8 kartus per metus. Svarbiausios buvo Lietuvos fizikos čempionatas gruodžio mėnesį, pavasarį – Lietuvos respublikinė olimpiada, o vasarą – tarptautinė.

„Reikėdavo ne tik pasiruošti fizikos uždaviniams, bet taip pat išsiugdyti technikas, kaip nepalūžti esant išorės poveikiui, taip pat emociniam krūviui“, – teigė dr. G.Žemaitytė. Pasak jos, nors olimpiadose rimtai dalyvavo tik trejus metus, jos užgrūdino charakterį. Ji neslėpė, kad sunkiausia buvo prieš pirmąją tarptautinę fizikos olimpiadą, į kurią prieš tai buvo važiavusi tik viena mokinė iš Lietuvos. Šiai merginai ten nepasisekė – grįžo be medalio, tačiau tapo įkvėpimu kitoms fizika besidominčioms mokinėms. Ruošdamasi šiai olimpiadai G.Žemaitytė nerimavo, kas bus, jei ir ji grįš tuščiomis? Tačiau taip nenutiko. G.Žemaitytė tapo pirmąja mergina iš Lietuvos, laimėjusia medalius Tarptautinėje fizikos olimpiadoje – bronzos ir sidabro. Taip pat dvejus metus iš eilės ji laimėjo Lietuvos fizikos čempionatą, ko nebuvo padaręs nė vienas mokinys per dvidešimt metų.

„Man tai buvo ankstyva pamoka, kad status quo nebūtinai turi būti nepajudintas“, – prisiminimais dalijosi dr. G.Žemaitytė.

Trūksta padrąsinimo „Tu gali“

Prisimindama savo patirtį pašnekovė palietė ir diskriminacijos klausimą: tiek fizikos olimpiadose, tiek vėliau – fizikos studijose vis dar dominuoja vyrai. Kodėl taip yra?

„Mokykloje disbalansas, manau, atsiranda 8–9 klasėse, kai mergaitės (ir kai kurie berniukai) nėra padrąsinami ir nėra išsiunčiami į miesto olimpiadas ir Lietuvos fizikos čempionatą. Įsivaizduokite, kad jūs esate mokytojas ir turite nuspėti iš anksto, kuris mokinys yra dar neatsiskleidęs. Aš per įvairių dalykų pamokas sėdėdavau tyliai, retai išreikšdavau entuziazmą. Visai kitokia būdavau olimpiadose: matyt, veikdavo adrenalinas, įsijungdavo antras kvėpavimas, atsirasdavo daug ryžto, emocijų. Pasibaigus olimpiadoms grįždavau į mokyklą ir vėl sėdėdavau pasislėpus už bendraklasių nugarų“, – prisipažino mokslininkė.

Mokykloje disbalansas atsiranda 8–9 klasėse, kai mergaitės (ir kai kurie berniukai) nėra padrąsinami ir nėra išsiunčiami į olimpiadas ir Lietuvos fizikos čempionatą.

Jos nuomone, dauguma mokinių savyje turi įvairių talentų, bet klausimas, kaip tėvai ir mokytojai juos gali pastebėti ir padėti atskleisti.

„Pačioje diskriminacijoje matau dvi puses: viena, kai žmonės tiesiog nėra matę kažkurios grupės, pvz., mergaičių fizikių, ir ne iš piktos valios to neįsivaizduoja. Bet kita nepriklauso nei nuo lyties, nei amžiaus, nei disciplinos: deja, yra žmonių, kurie nesąžiningai naudojasi savo galia ir užkerta kelią nepatogiems ar nepatinkantiems žmonėms. Tokiu atveju semiuosi stiprybės iš savo buvusių mokytojų ir dėstytojų, nes man labai pasisekė, kad jie visi buvo itin sąžiningi, kitus gerbiantys, padedantys žmonės“, – kalbėjo pašnekovė.

Užbaigdama šią temą ji sakė norinti visiems mokiniams, kurie norėtų pabandyti dalyvauti fizikos olimpiadose, bet yra nepastebėti arba abejoja savo gebėjimais, patarti: „Lietuvos fizikos čempionate gali dalyvauti visi norintys nuo 9 iki 12 klasės, o viešai skelbiami tik prizininkų rezultatai, todėl jei yra kibirkštėlė, kad gal reikėtų – nueikite ten.“

Asmeninė nuotr./Sugrįžimas iš tarptautinės fizikos olimpiados Kroatijoje (2010), T.Kartanas (antras iš dešinės) ir G.Žemaitytė atvežė po sidabro medalį. Svarbus įvykis, nes iki šios olimpiados Lietuva turėjo tik vieną sidabro medalį 2001 m.
Asmeninė nuotr./Sugrįžimas iš tarptautinės fizikos olimpiados Kroatijoje (2010), T.Kartanas (antras iš dešinės) ir G.Žemaitytė atvežė po sidabro medalį. Svarbus įvykis, nes iki šios olimpiados Lietuva turėjo tik vieną sidabro medalį 2001 m.

Didžiausią įtaką padarė dvi mokyklos

Tai, kad palaikymas, o kartais – ir laiku ištartas padrąsinimas yra labai svarbu, G.Žemaitytė patyrė savo kailiu. Ji ypač džiaugiasi, jog tuo metu lankė ne tik Vilniaus licėjų, bet ir „Fizikos Olimpą“ – papildomo ugdymo mokyklą, skirtą gabiems vaikams.

„Fizikos Olimpas“ yra mano fizikos alma mater, ten buvo labai sveika, palaikanti aplinka, o į jų absolventus iki šiol kreipiuosi dėl įvairių gyvenimo klausimų ir idėjų įgyvendinimo. Tuo tarpu Vilniaus licėjus tuo metu kaip tik bandė apraminti įsisiautėjusius olimpiadininkus (mes juk buvome paaugliai!) ir priminti, kodėl kitos disciplinos taip pat svarbios. Jie siekė atskleisti kultūros, platesnio išsilavinimo svarbą. Bet licėjų labiausiai vertinu už tai, kad tai buvo aplinka, kur buvo galima klysti, bet pasitaisyti, susižeisti, bet užgyti“, – pasakojo pašnekovė. Ji neslėpė, kad tuo metu buvo labai „dygliuota“.

„Mokytojai su mumis elgėsi kaip su lygiais žmonėmis, mumis pasitikėjo ir suprasdavo jaunatvišką nepatyrimą. Išmokti discipliną iš knygos yra nesunku. Bet turėti pedagogus, kurie tave ir tavo amžių supranta, yra labai svarbus dalykas. Be to, licėjuje gimė komandinė fizikos olimpiada. Su kita olimpiadininke Julija Markevičiūte per pertrauką nusprendėme, kad organizuosime komandinę fizikos olimpiadą. Parašėme buvusiems olimpiadininkams – jie iš karto sutiko. Pasiklausėme direktoriaus – jis irgi iš karto sutiko. Tada per porą savaičių suorganizavome. Tęsėme tradiciją penkerius metus, bet paskui ji nutrūko. Būtų smagu, jei kada nors būtų organizuojama Lietuvos komandinė fizikos olimpiada!“ – kalbėjo dr. G.Žemaitytė.

Asmeninė nuotr./Tarptautinės fizikos olimpiados Meksikoje (2009) komandos sutikimas oro uoste.
Asmeninė nuotr./Tarptautinės fizikos olimpiados Meksikoje (2009) komandos sutikimas oro uoste.

Mokytojų palaikymas labai svarbus

Ji pasakojo, kad pirmasis dalyvavimas fizikos olimpiadoje nebuvo sėkmingas. Tuomet mergina dar lankė kitą mokyklą.

„Prieš licėjų dalyvavau miesto olimpiadoje ir buvau viena paskutiniųjų – beveik nieko neišsprendžiau. Tada įstojau į Vilniaus licėjų ir mokytojas Eugenijus Rudminas suorganizavo fizikos olimpiadinį fakultatyvą. Aš labai norėjau eiti, bet bijojau, nes turėjau daug žinių spragų. Galvojau, kad tarp olimpiadininkų man ne vieta. Bet visa laimė, kad vis dėlto nuėjau. O pamokoje niekas nekreipė dėmesio, kiek kas moka, tiesiog pakartojome 8 klasės kurso esminius dalykus, vėliau kelis 9 klasės ir tada po trijų mėnesių Lietuvos čempionate gavau antros vietos diplomą, o miesto olimpiadoje – pirmą vietą. Bet svarbiausia, kad įgavau visus įrankius tęsti mokymąsi savarankiškai“, – kalbėjo pašnekovė.

Anot jos, buvo pasirinktas puikus metas – 9 klasė, metodiškas anksčiau išmoktos medžiagos užtvirtinimas, negalvojant, kad įstoję į licėjų mokiniai viską moka. O tuomet jau – siuntimas į čempionatus ir olimpiadas.

„Vėliau sutikau kitus savo mokytojus: vienas įspūdingiausių buvo tarptautinės olimpiados komandos vadovas profesorius Pavlas Bogdanovičius. Taip pat labai daug palaikymo jaučiau iš „Fizikos Olimpo“ direktoriaus docento Stasio Tamošiūno. Negaliu nepaminėti Petro Jonušo, kuris, nors nebuvo mano mokytojas, bet jo entuziazmas fizikos olimpiadoms pakraudavo ir mano olimpiadines baterijas“, – savo kelyje sutiktais mokytojais džiaugėsi dr. G.Žemaitytė.

Palaikymo netrūko ir šeimoje. Juolab kad giminėje buvo mokslininkų. „Mano senelis buvo profesorius – jūrų geologas. Kai buvo jaunesnis, išplaukdavo keturiems mėnesiams į ekspediciją laivu po Atlanto, Ramųjį, Indijos vandenynus. Jo namuose buvo jūros kriauklių, piranijos iškamša, pora galvos dydžio džiovintų kokosų ir bumerangas. Tada šie dalykai atrodė labai egzotiškai. Kitas senelis buvo matematikas, su juo eidavome pasivaikščioti po mišką ir kalbėdavome apie gyvenimą“, – apie savo šeimą pasakojo fizikos mokslų daktare tapusi pašnekovė.

Bakalauro studijos – išsilavinimas, o ne profesinio kelio nuosprendis

Gabiems moksleiviams dažnai būna sunku apsispręsti, svarstant, ką jie norėtų studijuoti. Tačiau G.Žemaitytė tikino, kad jai nutiko priešingas dalykas. „Mano atveju kaip tik buvo lengviau, nes turėjau olimpiadininkų bendruomenę: vyresni studentai daug papasakojo apie skirtingas sritis, padėjo priimti sprendimą ir pasiruošti stojimams. Stojau į fizikos ir matematikos kursą Kembridžo universitete. Universitete disciplinos buvo sudėliotos taip, kad studentams buvo nesunku keisti fakultetus, todėl buvo galima nesunkiai koreguoti savo kelią. Kiek mačiau iš savo aplinkos, karjerą nulemia darbo praktikos, kartais pakoreguojama magistrantūros studijų krypties pasirinkimu, o daugelis doktorantų žino, kad po doktorantūros keliaus į visai kitas profesijas (sakoma, kad 80 procentų). Iš šitos perspektyvos, bakalauro studijos yra ne kiek profesinio kelio nuosprendis, o išsilavinimas, diskusijos su dėstytojais, kitais studentais. Su kai kuriais dėstytojais iki šiol susirašau, kai reikia padrąsinimo arba noriu padiskutuoti kokiu klausimu“, – sakė mokslininkė.

Juokinga, bet kai pirmą kartą susidūriau su fizika, man atrodė, kad ji yra disciplina, telpanti fizikos vadovėlyje.

Paklausta, kas jai yra fizika, dr. G.Žemaitytė šypteli: „Juokinga, bet kai pirmą kartą susidūriau su fizika, man atrodė, kad ji yra disciplina, telpanti fizikos vadovėlyje. Bet per tiek metų vadovėlio vaizdas blyško ir nyko, o pati fizika transformavosi į diskusijas, neįmenamus klausimus, didelius eksperimentus ir galiausiai mokslinį darbą, kur daug fizikų kaip skruzdėlyne dirba, kad kažkada būtų atrasti nauji dalykai, kurie bus įrašyti į tą fizikos vadovėlį.“

Suprasti akimirksniu: teorija apie viską

  • Pasak dr. G.Žemaitytės, vienas iš labiausiai ją dominančių dalykų fizikoje, kaip atrodys teorija, kuri aprašys visą fundamentaliąją fiziką, dar žinoma kaip „Teorija apie viską“. „Du pagrindiniai klausimai yra šie: kaip prijungti gravitaciją prie dalelių fizikos ir kokios dar neatrastos dalelės egzistuoja, pvz.: kas sudaro tamsiąją materiją – ji sudaro net 85 proc. materijos mūsų visatoje.“
  • Mokslininkės teigimu, gravitacija ir bendroji reliatyvumo teorija yra beveik sinonimai. „Kad obuolys krenta ant žemės – tai yra tik ledkalnio viršūnė. Gravitacija yra ta jėga, kuri bendrojoje reliatyvumo teorijoje keičia laiką ir erdvę, bet ji – kaip jėga atsiskyrėlė: šiuo metu ji niekaip netelpa prie kitų trijų fundamentaliųjų jėgų, kurios aprašo materiją, t.y. daleles. Man, kaip dalelių fizikei, labai smalsu, kaip atrodys ta teorija, kuri jėgą, veikiančią laiką ir erdvę, sujungs su jėgomis, kurios veikia materiją“, – sakė mokslininkė.
  • Dalelių fizikus, ieškančius naujų dalelių, dr. G.Žemaitytė palygino su jūrų keliautojais: „Kaip Amerikos žemyno atradėjas Kristupas Kolumbas, jūrų kelio į Indiją atradėjas Vasko da Gama ir Džeimsas Kukas, kuris ieškojo „nežinomos pietų žemės“, t.y. Australijos. Šie geografiniai atradimai neįsivaizduojamai pakeitė žmonijos istoriją. Lygiai taip pat daug dalykų mūsų gyvenime pasikeitė, kai dalelių fizikai atrado elektroną ir fotoną. Ar galime įsivaizduoti, koks paradigmos pokytis gali atsitikti, kai fizikų „laivas“ priplauks kitą dalelę? Higso bozono atradimas užbaigė vieną erą, naujas atradimas gali neatpažįstamai pakeisti, kaip suvokiame visatą.“
  • Higso bozonas dažnai vadinamas „Dieviškąja dalele“. Iš tiesų tai masyvi skaliarinė elementarioji dalelė, atrasta eksperimento metu Didžiajame hadronų priešpriešinių srautų greitintuve. Jis priklauso organizacijai CERN. Šis svarbus atradimas paskelbtas 2012 m. liepos 4 d. Už Higso bozono atradimą mokslininkai Francois Englertas ir Peteris Higgsas pelnė Nobelio fizikos premiją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų