Pašnekovai sako, kad meteoritika jiems – ne tik hobis, tačiau gyvenimo būdas ir neišsenkantis prasmės šaltinis.
– Kaip susidomėjote meteoritais ir kas jums jie yra – tik laisvalaikis ar kažkas daugiau?
Andrejus: Meteoritai man iš pradžių buvo tik hobis. Viskas prasidėjo nuo mėgėjiškos astronomijos – turėjau nedidelį teleskopą. Kartą, stebėdamas Mėnulį, pagalvojau, jog būtų šaunu prie jo prisiliesti, dalelytę palaikyti rankose. Ši idee fixe mane visiškai užvaldė, ir pradėjau domėtis meteoritais. Supratau, kad man įdomu būtų juos rinkti.
Po daugybės metų bei jėgų, skirtų šiam pomėgiui, galiu pasakyti, jog meteoritikos mokslas ir meteoritų kolekcionavimas šiandien man yra kur kas daugiau nei turiningas laisvalaikis: gyvenimo ir mąstymo būdas, neatsiejama mano gyvenimo dalis, verslas, tikrovės matymo kampas, pasaulėžiūros pagrindas. Iš tiesų, praktinis santykis su meteoritine medžiaga mane paskatino susimąstyti apie gyvenimo prasmę labiau nei astronomijos teorija. Meteoritas, kurį laikai rankoje, suteikia kur kas daugiau adrenalino, nei kosminių objektų nuotraukos ar visatos veikimą aprašančios matematinės lygtys. Užvaldo stiprūs jausmai, suvokus, kad lieti tolimo pasaulio dalelytę, ateivį iš visatos gelmių.
Michailas: Meteoritais susidomėjau, galima sakyti, atsitiktinai, kuomet vienas kolekcininkas davė man rankose palaikyti geležinį Sychotė-Alinio meteoritą. Tai medžiagai – penki milijardai metų, ji Saulės sistemos gimimą mena. Sunkiai suvokiama. Ši patirtis mane lemtingai paveikė – prisiminiau vaikystę, kai svajojau tapti geologu, bet pasirinkau kitus mokslus – inžinerinius. O šis netikėtas susidūrimas su meteoritu, vaizdžiai šnekant, pakoregavo mano gyvenimo trajektoriją – grąžino prie vaikystės svajonės, pažadino neregėtą smalsulį, troškimą tyrinėti ir atrasti.
Kaip ir visi meteoritų ieškotojai, esu dėl jų šiek tiek pakvaišęs, tačiau garantuotas – jie suteikia mano gyvenimui prasmę. Meteorito dar nesu radęs, nors daug metų dalyvauju ekspedicijose. Tačiau ieškosiu, nes būtent čia ir glūdi prasmė. Manau, nedaugelis gali mane suprasti.
– Kokį brangiausią meteoritą yra tekę laikyti rankose?
Andrejus: Brangiausias meteoritas, kurį man teko laikyti rankose, buvo šimto tūkstančių eurų vertės dangaus klajūnas iš privačios kolekcijos. Mokslinė meteorito vertė dažniausiai sutampa su komercine meteorito verte. Vertingiausia meteoritinė medžiaga yra ta, kurios rasta nedaug, kurios rūšis reta, kurioje gali būti organikos – kosminės gyvybės – pėdsakų, kuri gali suteikti informacijos apie mūsų planetos, Saulės sistemos, Visatos praeitį... Kartais nutinka kuriozų. Pavyzdžiui, garsiojo Čeliabinsko meteorito, kritusio 2013-ųjų žiemą, medžiagos iš pradžių buvo rasta nedaug, todėl kiekvieno fragmento kaina buvo didelė, ir kažkas gan greitai nemažus pinigus uždirbo. Tačiau vėliau medžiagos buvo rasta tiek daug, jog meteoritų rinkoje kilo tikras sąmyšis – vertė smuko dešimt kartų.
Michailas: Aš 2009 m. viename dideliame meteoritikos renginyje Italijoje rankose laikiau maždaug kilograminį Mėnulio gabalą, kurio nominali rinkos vertė tuo metu buvo apie vieną milijoną JAV dolerių. Jį Maroko dykumose rado meteoritų ieškotojų šeima iš Italijos. Jie kiekvienais metais vyksta ten laimės ieškoti. Čia – kaip loterija: ilgai nesiseka, bet kartą – akmuo iš Mėnulio, ir tu jau milijonierius (juokiasi).
– Jūs esate vieninteliai du iš Lietuvos licencijuoti Tarptautinės Meteoritų kolekcininkų asociacijos (IMCA, International Meteorite Collectors Association) nariai. Ar sudėtinga patekti į šią organizaciją?
Andrejus: IMCA narys esu nuo 2012-ųjų, o Michailas – nuo 2015-ųjų metų. Norėdamas įgyti tinkamą narystei kvalifikaciją, privalėjau daug mokytis: VU bibliotekoje praleidau valandų valandas, rimtai studijavau geologiją, po to – minerologiją ir meteoritikos mokslą, kol perpratau meteoritų sisteminimo, klasifikavimo, kilmės ir vertės nustatymo, atpažinimo pagal požymius principus.
Šios studijos iš tiesų niekada nesibaigia: būdamas ekspertu, privalai žinoti aktualiausią informaciją, domėtis šios srities naujienomis, nuolatos tikrinti teorinių prielaidų ir praktinių rezultatų atitikimą, ypač susidūręs su nauja, dar nepažįstama meteoritine medžiaga. IMCA reikalavimai bei standartai yra labai aukšti, ir gauti narystę vis sudėtingiau.
Michailas: Aš taip pat pradėjau, galima sakyti, nuo nulio – nieko ta tema nežinojau, neturėjau šioje srityje pažįstamų. Reikėjo nemažai padirbėti, mokytis, užmegzti reikiamus kontaktus, laikyti specialius egzaminus, galiausiai gauti mažiausiai dviejų IMCA narių rekomendacijas. Nėra paprasta, nes laiduotojai už tave prisiima atsakomybę, garantuoja, jog tu nesi koks avantiūristas, sukčius. Jie rizikuoja visam laikui netekti narystės, jei rekomendacija nepasiteisina.
– Ką esate pasiruošę padaryti dėl meteoritų, ko ir kiek paaukoti?
Andrejus: Dabar, kai jau esu sukaupęs didžiulę meteoritų kolekciją, galiu lengviau atsikvėpti, tačiau šiam tikslui pasiekti prireikė daugybės metų. Dažnai tekdavo aukoti laiką šeimai, nemenką dalį biudžeto, bendrus interesus. O trokštamo rezultato iškart nebuvo – nei materialinės, nei moralinės grąžos. Tais laikais, kai dar nebuvo interneto, į laikraščius dėdavau mokamus skelbimus, kad perku meteoritus.
Visą Lietuvą tuomet išvažinėjau. Būdavo, skambina žmogus ir sako, kad turi. Privalau važiuoti, patikrinti – juk telefonu nenustatysi, tikras ar ne. Natūralu, jog mano hobį žmona iš pradžių vertino nevienareikšmiškai, net emocijų audros kildavo. Dabar namiškiai – žmona ir dukros – mano veiklai neprieštarauja, priprato ir tiek daug pamatė bei sužinojo per tą laiką, kad jas jau sudėtinga kažkuo nustebinti.
Michailas: Aš, kaip ir Andrejus, į meteoritiką investavau begalę laiko. Supratau: norėdamas gauti rezultatą, privalai dėti sistemingas pastangas ir negailėti jėgų. Atlygis ateina ne iškart, todėl reikia apsišarvuoti kantrybe, būti pasiruošus laukti.
– Ar yra tekę nusivilti savo veikla ir pagalvoti, jog gal nebereikia, kad jau gana?
Andrejus: Nuo negerų dalykų, nusivylimų atsiriboju iškeldamas sau aiškias, pragmatiškas užduotis: įsigyti vieną ar kitą meteoritą, jį apdoroti, paruošti kolekcinę plokštelę, papildyti savo kolekciją arba parduoti. Žinoma, yra buvę, kad nepavyksta įgyvendinti plano, tačiau kitų projektų sėkmė galiausiai atsveria patirtas nesėkmes.
Michailas: Gal nuskambės paradoksaliai, tačiau labiausiai yra tekę nusivilti ne savimi, ne meteoritais, o santykiais su žmonėmis. Kartais būna: pasitiki, bendrauji, imi siekti bendro tikslo, o paaiškėja, kad kai kurie žmonės mąsto tik apie save, kad dėl rezultato gali išduoti.
– Kuri ekspedicija jums labiausiai įsiminė? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?
Andrejus: Aš ekspedicijose retai dalyvauju, nes pirmiausia esu kolekcininkas, ne ieškotojas. Didžiausias iššūkis ir išbandymas man kaskart yra derybos, kurios reikalauja ir psichologijos išmanymo, ir mokslinių žinių, ir taktikos, ir įžvalgos.
Michailas: Niekad neužmiršiu ekspedicijos Baškirijos respublikoje, Uralo regione, Rusijoje, kur vykau kaip naras, mat ieškojome meteorito vieno vandens telkinio dugne. Nardymo sąlygos buvo itin sudėtingos: drumzlinas vanduo, prastas matomumas, neprognozuojamas dugnas... Privalėjau panerti, įvertinti situaciją, specialiu prietaisu gauti pirminius duomenis, ar dugne yra masyvus meteoritinis kūnas. Iki šiol šiurpas per nugarą eina: pojūčiai – kaip kosmose – neri į nežinomybę, ausis slėgis užspaudžia, jokių orientyrų, nei viršaus, nei apačios...
Maždaug 15 metrų gylyje galva atsitrenkiau į dugną, deguonies vamzdelis iššoko, kaukė vos nenulėkė. Galėjo rimta nelaimė ištikti. Tačiau susikaupiau, nusiraminau, apgraibomis susitvarkiau įrangą, atsispyriau nuo dugno ir pakilau viršun. Simboliška. Gyvenimas prieš akis prabėgo. Jaučiausi tarytum antrą kartą gimęs.
– Ar dalyvaujate specialiuose meteoritų temai skirtuose renginiuose?
Andrejus: Pagrindinė mano veiklos teritorija – virtualus pasaulis. Visa reikalingiausia man informacija, kontaktai, objektai yra internete. Tad fiziškai kažkur važiuoti nėra būtina. Pirkimo-pardavimo, apsikeitimo ar skolinimo(si) sandorius galima sudaryti internete. Vykstu tik tada, kai prieš sandorį meteoritą būtina palaikyti rankose, prisiliesti, apžiūrėti.
Michailas: Per metus pasaulyje įvyksta 3-4 rimtos parodos, didžiuliai meteoritikos renginiai, kuriuose privalai dalyvauti, jeigu nori būti matomas bei žinomas. Jei tavęs juose nėra, meteoritikoje tu neegzistuoji. Ten aš sutinku į save panašius žmones, kuriuos gerai suprantu ir kurie supranta mane, todėl labai gerai jaučiuosi.
Daugelis jų – indianai džonsai, nes visas jų gyvenimas yra nesibaigiantis nuotykis. Jie mėgsta vaikščioti skustuvo ašmenimis, rizikuoti gyvybe, pavyzdžiui, vykti į Somalio, Etiopijos ir Kenijos sankirtos tašką, kur siaubingai pavojinga, nesaugu, tačiau galima gauti retų meteoritų. Tikra beprotybė. Pažįstu ieškotoją, kuriam Somalio banditai šautuvo vamzdį į galvą buvo įrėmę, o jis, klūpodamas ant kelių, jiems aiškino, kas yra meteoritai ir kodėl jam jų reikia. Viskas baigėsi laimingai. Paleido.
– Ką jaučiate, apie ką galvojate, stebėdami „krintančių žvaigždžių“ reiškinį – meteorų lietų?
Andrejus: Dabar, kai esu sukaupęs pakankamai žinių apie dangaus reiškinius, žinau, jog tik labai retais atvejais meteorų reiškinys yra tiesiogiai susijęs su meteoritine medžiaga. Visiškai atskira tema yra bolidai. Tokį stebėdamas, viliesi, kad šis nespės išgaruoti atmosferoje ir pasieks mūsų planetos paviršių, tapdamas meteoritu. Galėčiau papasakoti apie atvejus, kai stebėtojai gan tiksliai nustatė bolido skriejimo trajektoriją, tuojau pat ėjo ieškoti medžiagos ir rado. Deja, man taip dar nėra pasisekę (juokiasi).
Michailas: Aš, kaip meteoritų medžiotojas ir romantikas, tamsiais, giedrais vakarais, ypač rudenį, mėgstu stebėti meteorus. Gražu. Tačiau mane, kaip ir Andrejų, labiau domina bolidai. Tiesa, tokį reiškinį betarpiškai pavyko matyti tik kartą. Tada pagalvojau: jeigu kris, norėčiau, kad mano kieme bumteltų – gaila, kad pro šalį lekia (juokiasi).
- Kuo ypatingi lietuviškieji meteoritai? Iš istorinių šaltinių žinome mažiausiai apie keturis kritimo atvejus: 1877 m. prie Juodžių kaimo, Panevėžio rajone, 1908 m. ties Akmene, 1929 m. Andrioniškyje šalia Anykščių ir 1933 m. Žemaitkiemio netoli Ukmergės. Koks šios meteoritinės medžiagos likimas?
Andrejus: Pirmiausia, jie ypatingi tuo, jog savi. Daugelis kolekcininkų nori turėti meteoritą, kritusį jo šalies teritorijoje. Kuo didesnė teritorija, tuo didesnė tikimybė, kad šalis sulauks ateivio iš kosmoso. Skaičiavimai rodo, jog Lietuvoje kritusių meteoritų skaičius yra visiškai adekvatus valstybės plotui – šiuo požiūriu mūsų kraštas nėra išskirtinis.
Dėl 1877 m. ir 1908 m. kritimų iš tiesų patikimos informacijos nėra daug, ypač pirmojo, kur net meteoritinė medžiaga yra dingusi, jos likimas nežinomas. Tačiau Andrioniškio ir Žemaitkiemio atvejai – tikrai įdomūs. Spėjama, kad Andrioniškio meteoritas yra Vestos asteroido gabalėlis, kas tikrai unikalu. Tokias prielaidas galime daryti, šią medžiagą palyginę su meteoritine Marso ir Mėnulio medžiaga.
Žemaitkiemio incidentas išskirtinis tuo, jog kritimą stebėjo daugybė liudininkų, o fragmentai buvo surinkti iškart po susidūrimo. Tai reiškia, jog meteoritinė medžiaga nespėjo patirti aplinkos poveikio, išliko „švari“. Net Europos mastu – retas nutikimas. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad gabalą Žemaitkiemio meteorito turiu savoje kolekcijoje.
– Kokių patarimų galite duoti pradedančiajam meteoritų ieškotojui, kolekcionieriui?
Andrejus: Pradėti reiktų nuo informacijos kaupimo, gilinimosi į temą. Be specialių žinių – nė žingsnio. Tapti specialistu galima tik nuoširdžiai mokantis. Esame sutikę žmonių, kurių žinios apie meteoritus – labai paviršutiniškos, jie net fizikos ir geologijos pagrindų neturi, o mano, kad žino. Tuomet į visokias kuriozines situacijas papuola, meteoritikos mokslą ir jos atstovus diskredituoja. Net ir būdamas labai turtingas, gali mėginti jau surinktą kolekciją įsigyti, tačiau neturėdamas atitinkamo išsilavinimo, nesugebėsi nusipirkti.
Michailas: Ir Lietuvoje, ir užsienyje esu sutikęs tokių pseudožinovų, kurie paprastų akmenų maišą išverčia ir specialistus, profesionalus tikina, jog turi retų meteoritų, kad patys nustatė tos medžiagos kilmę, bando parduoti, iškeisti. Ir juokinga, ir graudu. Reikia mokytis ir daug praktikuotis, kad į tokias situacijas nepapultum. Pradedančiajam kolekcionieriui ar ieškotojui palinkėčiau kritinio mąstymo, adekvataus požiūrio ir kantrybės, nes greito rezultato čia nebūna.
– Ko meteoritai išmokė jus?
Andrejus: Kolekcionavimo aistra mane išmokė atkakliai siekti savojo tikslo ir tikėti sėkme. Domėdamasis meteoritais ir juos rinkdamas pradėjau suvokti, koks mažas yra mūsų pasaulis ir kokia didelė yra visata. Ši filosofinė įžvalga mane lydi nuolat ir skatina į pasaulį žvelgti kiek kitaip.
Michailas: Kadangi esu juvelyras, darbas su meteoritine medžiaga privertė mane ieškoti naujų techninio apdorojimo būdų, subtilesnių estetinių formų, tobulinti savuosius meistrystės įgūdžius. Galiausiai priėmiau iššūkį daryti ir padaryti tai, ką gali nedaugelis. O dar supratau, jog žmogus vien savo mąstymu gali konstruoti tikrovę, suteikdamas daiktams vertę: akmuo iš dangaus nukrinta, o mes sukuriame ištisą kontekstą, naratyvą, įžvelgiame gilesnę prasmę.
