Mokslininkai akylai ieško tos grandies. Mat šikšnosparniai nešioja ne SARS-CoV-2 virusą, o jo giminaitį. Buvo spėjama, kad ta grandis galėtų būti gyvatės ar net skujuočiai, bet jų nešiojami koronavirusai yra dar tolimesni giminaičiai mūsiškiam SARS-CoV-2. Dabar Otavos universiteto mokslininkai mano suradę vietą, kurioje SARS-CoV-2 virusas galėjo išsivystyti – benamių šunų žarnyną.
Virusai sunkiai kerta tarprūšinius barjerus. Kai koks virusas patenka į naujos rūšies gyvūną, jis privalo mutuoti, kad išliktų. Ta kova su gyvūno (ar žmogaus) imunine sistema tarsi pažeidžia virusą, o nauji mūšio lauke įgyti randai vėliau padeda išvengti tos pačios imuninės sistemos atakų. Taip virusas pasikeičia – vieną rūšį puolantis virusas yra kitoks nei puolantis kitą rūšį, net jei jų kilmė yra identiška.
Žinduolių imuninės sistemos virusus atakuoja kaulų čiulpuose ir limfmazgiuose gaminamu baltymu ZAP. Šis baltymas savo aukas atsirenka pagal CpG dinukleotidus. Koronavirusai geba pamesti savo CpG ir taip tampa tarsi nematomi arba bent jau sunkiai pastebimi žmogaus imuninei sistemai. Tiesa, dalis CpG dinukleotidų lieka ir ateityje gali pasitarnauti kuriant vakcinas ar vaistus.
Otavos universiteto mokslininkai išanalizavo 1252 virusų genomus ir patvirtino, kad SARS-CoV-2 yra artimiausias šikšnosparnių BatCoV RaTG13 – šių virusų genomai yra 96 proc. identiški. Jie labai panašūs ir CpG dinukleotidų skaičiumi, tačiau nėra absoliučiai vienodi. Tuomet mokslininkai atkreipė dėmesį į šunis – būtent jų žarnyne koronavirusas turi geriausias sąlygas evoliucionuoti ir pamesti perteklinius CpG dinukleotidus, tapdamas beveik nematomu žmogaus imuninei sistemai. Tai yra gana įdomus atradimas, nes, kaip dabar ima aiškėti, pirminis evoliucionuojančio koronaviruso taikinys nebuvo plaučiai – tai buvo virškinimo sistema.
Vėlgi, tai patvirtina ir hipotezę, kad žmogus koronavirusą pasigavo valgydamas (tik ne skujuočius, o šunieną). Be to 48,5 proc. COVID-19 pacientų skundžiasi ir virškinimo problemomis. Nors, žinoma, ši liga labiausiai paveikia kvėpavimo takus. Mokslininkai spėja, kad oralinio-rektalinio kontakto nevengiantys šunys ir galėjo padėti koronavirusui pereiti iš virškinimo sistemos į kvėpavimo takus.
Skujuočius kamuojantis koronavirusas taip pat pasižymi mažesniu CpG dinukleotidų skaičiumi. Tačiau manoma, kad šiuos ir šikšnosparnių koronavirusus sieja tik bendra istorija, kurios ištakos tikriausiai siekia praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį. Nors dar lieka neatsakytų klausimų, mokslininkai teigia, kad būtina žiūrėti ne tik į viruso plitimo kelius, bet ir į tai, kaip viruso genomą paveikia organizmo imuninė sistema – tai gali padėti geriau suprasti, kaip žmogus užsikrėtė šiuo virusu ir kaip nuo jo galima apsisaugoti.
