Šiuo metu, norint sustabdyti nykimą, kasmet į ežerą turi grįžti tiek vandens, kad juo būtų galima padengti daugiau kaip daugiau kaip 10 tūkst. kvadratinių kilometrų 30 cm gylio plotą.
Nuo 2020 m. ežeras kasmet netenka daugiau kaip milijono kubinių metrų vandens.
Brighamo Youngo universiteto (BYU) mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad norint ištraukti ekosistemą iš ribos, vandens suvartojimą regione reikia sumažinti bent trečdaliu, o galbūt net perpus, rašo „Science Alert“.
„Nepaisant vilčių teikiančių įstatymų leidybos veiksmų ir visuomenės sąmoningumo augimo, dauguma Jutos gyventojų nesuvokia, kad ši krizė yra neatidėliotina“, – rašoma išsamiame BYU ekologo Benjamino Abbotto vadovaujamame mokslininkų pranešime apie šią problemą.
„Pavyzdžiai iš viso pasaulio rodo, kad druskingų ežerų nykimas sukelia ilgalaikį aplinkos, sveikatos ir ekonominių kančių ciklą. Jei nebus imtasi koordinuotų gelbėjimo priemonių, galime tikėtis plataus masto oro ir vandens taršos, daugybės Nykstančių rūšių sąrašų, žemės ūkio, pramonės ir bendros gyvenimo kokybės nuosmukio“, – teigia mokslininkas.
Didžiajame Druskos ežere gyvena svarbi flora ir fauna. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad ekosistema pasiekė pavojingą kritinį tašką. Kasmet iš ežero išleidžiant milijonus litrų vandens, pradėjo didėti druskingumas. Dabar druskos koncentracija tokia didelė, kad augalija ir gyvūnija susiduria su išgyvenimo problemomis.
Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, ežero šiaurėje, vanduo nusidažė rožine spalva, nes masiškai išmirė fotosintetinantys mikrobai.
„Dėl gėlo vandens srauto trūkumo druskingumas pasiekė tokį lygį, todėl žuvo mikrobai ir dumbliai, sudarantys ežero mitybos tinklo pagrindą. Dėl sutrikusios ežero cirkuliacijos laikinai buvo nustatytas didžiausias šalyje metilgyvsidabrio kiekis“, – teigia mokslininkai.
Ežero dugnui išdžiūvus, kyla pavojus, kad su dulkių dalelėmis į orą gali išsiskirti arsenas, gyvsidabris, švinas, varis, organiniai teršalai ir cianotoksinai. Iš džiūstančio ežero išsiskiriančios dulkės taip pat gali pakenkti pasėliams, ardyti dirvožemį ir sukelti ankstyvą sniego tirpimą.
Kalifornijoje, kai dėl žmogaus veiklos išdžiūvo panašus į Jutos druskos ežeras, vietiniai gyventojai ėmė dažniau susidurti su astmos, širdies ir kraujagyslių ligomis.
Iš Didžiojo Druskos ežero ir jo baseino, kuris užima apie 23 milijonus akrų, atitekantis vanduo dažniausiai naudojamas pramoniniam žemės ūkiui. Šiuo metu trys ketvirtadaliai ežero baseine suvartojamo vandens tenka žemės ūkio kultūroms drėkinti, o dar 9 proc. sunaudojama mineralinių medžiagų gavybai.
Geriausias ir galbūt vienintelis būdas išsaugoti ežerą – sumažinti ūkininkų priklausomybę nuo drėkinimo, tačiau tam reikės sistemingų politinių ir socialinių pokyčių Jutoje ir aplinkinėse valstijose.
Mokslininkai įspėja, kad jei per pirmąjį šių metų pusmetį nebus imtasi koordinuotų veiksmų, pasekmės bus katastrofiškos.
„Susidūrus su šia krize prireiks precedento neturinčių išsaugojimo priemonių“, – rašo tyrėjai.
