Pasirodo, net 98 proc. mūsų DNR neturi visiškai jokios įtakos mūsų vystymuisi. Tiesa, pulti į kraštutinumus ir matyti tik balta arba tik juoda nederėtų.
Mokslininkai tuos 98 proc. vadina nekoduojančia DNR. Koduojanti DNR susijusi su RNR, kurios funkcijos susijusios su, pvz., ląstelių gamyba, jų funkcionavimu ir pan. Nekoduojanti DNR aktyvių funkcijų neatlieka. Tad kurių galų ji reikalinga – gal tokią genomo dalį derėtų paprasčiausiai iškirpti?
Nekoduojančią DNR mokslininkai atrado tyrinėdami klonuotas ląsteles. Tuomet paaiškėjo, kad organizmo veiklą reguliuoja labai maža DNR dalis (vos apie 2 proc.) – joje yra visi genai, kurie formuoja RNR, ląsteles, visą organizmą – mus. Tai yra maždaug 20–25 tūkst. genų.
Mūsų DNR sudaryta iš grandinių porų, kurių organizme yra milijardai. Pavyzdžiui, lelija turi 40 mlrd. DNR grandinių porų. Žmonės turi apie 500 mlrd. DNR grandinių porų. O net 98 proc. jų sudaro nekoduojanti DNR. Kitaip tariant, balastas. Kodėl tai turime? Niekas nežino.
Tyrėjai mano, kad tie 98 proc. nereikalingos DNR informacijos yra savotiškas archyvas, instrukcija, be kurios 2 proc. aktyvios DNR negalėtų deramai funkcionuoti. Šiaip ar taip, vargu ar gamta genome būtų palikusi tiek nereikalingų dalykų. Panašu, kad mokslas šio paradokso kol kas tiesiog neperprato.