Išanalizavę Persėjo žvaigždyne esančio dulkių debesies radijo žvalgybos duomenis, du tyrėjai iš UC Berkeley ir Harvard-Smithsonian astrofizikos observatorijos priėjo išvadą, kad Saulės tipo žvaigždės tikriausiai gimsta ne po vieną.
„Atlikome seriją statistinių modeliavimų, siekdami patikrinti jaunų vienišų žvaigždžių ir įvairiu atstumu esančių dvinarių žvaigždžių išsidėstymą Persėjo molekuliniame debesyje, – turimus duomenis sugebėjo atkartoti vienintelis modelis, kuriame iš pradžių visos žvaigždės yra plačiais išsidėsčiusios žvaigždės dvynės,“ sakė UC Berkeley astronomas Stevenas Stahleris.
Astronomai jau seniai laužo galvas, ar daugybė mūsų galaktikoje esančių dvinarių ir trinarių žvaigždžių sistemų jau gimsta tokios, ar susikuria vėliau, žvaigždėms susiformavus.
„Gimusių drauge“ hipotezė buvo favoritė, ir pastaraisiais dešimtmečiais sukurtos simuliacijos rodė, kad beveik visos žvaigždės galėjo gimti ne po vieną, o atsiskirti jau vėliau.
Deja, šias simuliacijas remiančių empirinių duomenų nebuvo daug, tad šis naujas darbas juo labiau neeilinis.
„Mūsų darbas yra dar vienas žingsnis link dvinarių sistemų formavimosi bei dvinarių vaidmens ankstyvajai žvaigždžių evoliucijai supratimo“ pažymėjo Stahleris.
Vykdydami VANDAM projektą (VLA nascent disk and multiplicity survey), tyrėjai žymėjo iš maždaug už 600 šviesmečių esančio tankaus dulkių kokono, kuriame visas jaunų žvaigždžių lopšelis, sklindančias radijo bangas.
VANDAM tyrimu pavyko surašyti jaunesnes nei pusės milijono metų amžiaus, – kūdikius žvaigždžių masteliais – ir kiek vyresnes –nuo 500 000 iki 1 milijono metų amžiaus, vadinamas 1 klasės – žvaigždes.
Atsižvelgdami į jas supančių dulkių debesų formas, mokslininkai rado 45 vienišas žvaigždes, 19 dvinarių sistemų, ir dar 5 sistemas, kuriose yra daugiau nei dvi žvaigždės.
Nors jų rezultatai prognozavo, kad visos žvaigždės susidarė kaip dvinarės, jie patobulino savo išvadas, atsižvelgdami į savo modelio apribojimus, tardami, kad dauguma žvaigždžių susiformavo tankiose dulkių debesų šerdyse kartu su partneriu.
„Manau, turime kol kas svariausią pagrindą daryti tokią prielaidą,“ sakė Stahleris.
Atidžiai matuodami atstumus tarp žvaigždžių, tyrėjai išsiaiškino, kad visos dvinarės sistemos, tarp kurios narių atstumas 500 astronominių vienetų ar didesnis, priklauso 0 klasei ir išsirikiavusios išilgai juos supančio kiaušinio formos debesies ašies.
Tuo tarpu 1 klasės žvaigždės buvo linkusios palaikyti glaudesnį, ~200 AV ryšį ir nebuvo išrikiuotos „kiaušinio“ ašies atžvilgiu.
„Dar tiksliai nežinome, ką tai reiškia, tačiau toks išsidėstymas nėra atsitiktinis ir turi kažką byloti apie plačių dvinarių sistemų formavimąsi,“ pažymėjo Sarah Sadavoy iš Harvard-Smithsonian astrofizikos observatorijos.
Jei dauguma žvaigždžių gimsta poromis, kur mūsiškės Saulės partnerė?
500 AV atstumas yra maždaug 0,008 šviesmečio, arba kiek mažiau, nei 3 šviesos paros. Palyginimui, Neptūnas yra maždaug už 30 AV, Voyager 1 zondas nutolęs kiek mažiau nei per 140 AV, o artimiausia žinoma žvaigždė, Kentauro Proksima yra už 268 770 AV.
Taigi, jei Saulė turi dvynę, ji kaimynystėje nėra lengvai matoma.
Bet yra hipotezė, kad Saulė turi tamsiąją dvynę, kuri mėgsta kartkartėmis užklysti ir pridaryti nemalonumų.
Pavadinta Nemesis, ši teorinė nenuorama buvo pasiūlyta kaip 27 milijonų metų išnykimų Žemėje ciklo kaltininkė, taip pat ir išnaikinusių beveik visus dinozaurus.
Kalifornijos universiteto Berklyje astronomas Richardas Mulleris prieš 23 metus iškėlė mintį, kad už 1,5 š.m. esanti raudonoji nykštukė galėtų periodiškai skrieti per ledinius Saulės sistemos pakraščius, savo gravitacija sujaukti ten skriejančius kūnus ir pasiųsti kelis kosminius akmenis mūsų link.
Praskriejanti blanki žvaigždė galėtų paaiškinti ir kitas Saulės sistemos pakraščių anomalijas, tarkime, nykštukinės Sedna planetos keistą, plačią orbitą.
Nemesis ženklų nematyti, bet seniai atsiskyrusi mūsų Saulės dvinarės sistemos partnerė būtų tinkama kandidatė.
„Sakome, – taip, tikriausiai seniai seniai, Nemesis buvo,“ apibendrino Stahleris.
Tokiu atveju mūsų Saulė, panašu, susirinko liūto dalį dulkių ir dujų, palikdama dvynę nuskriaustą tamsoje.
Nieko keisto, kad ji liko mažumėlę nepatenkinta.
Tyrimą galima perskaityti arXiv.org, ir jis buvo priimtas publikavimui kitame Monthly Notices of the Royal Astronomical Society numeryje.
