Dviejų tarptautinių bendrovių, įtrauktų į „Fortune 500“ sąrašą, darbuotojai po tradicinės apribotos arba dalinai apribotos biuro erdvės konvertavimo į atvirą planą su kolegomis pradėjo bendrauti apie 70 proc. mažiau, elektroniniais laiškais ėmė susirašinėti 22-56 proc. daugiau, o jų produktyvumas taip pat krito. Tyrimo, kuris publikuotas žurnale „Philosophical Transactions of the Royal Society B“, rezultatai rodo, kad fizinių barjerų tarp kolegų išnaikinimas ne lengvina, o netgi sunkina bendradarbiavimą ir kolektyvinės išminties išnaudojimą, rašo „Ars Technica“.
„Karą sienoms“ pastaruoju metu skelbti madinga – biuro erdvių projektuotojai daugelio įmonių vadovus įtikino, kad taip bus sukurta gyvybinga darbo aplinka. Tačiau „dažnai gaunamas rezultatas – kurį iliustruoja ir nemažai naujienų straipsnių apie atviros darbo erdvės negyvumą – yra arčiausiai sėdinčių kolegų bandymas atsiriboti nuo bendradarbių geriausiai jiems žinomais būdais (pvz., ant galvos užsimaukšlinant dideles ausines) ir milžiniškos pastangos kuo geriau imituoti darbą (nes visi viską mato)“, – rašė tyrimo autoriai, Harvardo universiteto mokslininkai Ethanas Bernsteinas ir Stephenas Turbanas.
Dar ir iki šio tyrimo darbuotojų apklausos ir žiniasklaidos straipsniai rodė, kad atvirų darbo erdvių gerbėjų nėra labai daug – gal tik biurų projektuotojai. Darbuotojai skundžiasi triukšmu, dėmesio blaškymu, mažesniu produktyvumu, privatumo stoka, nuolatiniu „stebėjimo“ jausmu. Be to, moksliniai tyrimai yra pateikę užuominų, kad atviros biurų erdvės yra žalingos dirbančiųjų sveikatai.
Tačiau, anot pastarojo tyrimo autorių, iki šiol buvo labai jau nedaug moksliškai susistemintų duomenų apie tai, kaip tokiose neapribotose aplinkose pasikeičia darbuotojų elgesys. Duomenis jie rinko dviejose tyrime dalyvauti sutikusiose didelėse įmonėse, kuriose kaip tik vyko biurų patalpų perprojektavimas – iš tradicinių uždarų kabinetų ir pusiau uždarų sienelėmis atskirtų erdvių į didelę bendrą, niekuo neribojamą erdvę.
Pirmojoje įmonėje, kurios pavadinimas nėra atskleidžiamas (jos pavadinimą tyrėjai užkodavo „OpenCo1“), mokslininkai stebėjo 52 darbuotojų (jie dirbo pardavimų, personalo, technologijų, produktų vystymo ir vadovavimo srityse) elgseną 15 dienų iki sienų išnaikinimo ir 15 dienų po to. Tarp stebėjimo periodų buvo padaryta 3 mėnesių pertrauka, kad žmonės spėtų apsiprasti naujoje darbo aplinkoje.
Darbuotojams buvo prisegti jutikliai, kurie stebėjo jų bendravimą ir judesius: infraraudonųjų spindulių jutiklis parodydavo, kad jie su kažkuo bendrauja tiesiogiai, mikrofonas fiksuodavo foninį biuro triukšmą, akselerometras įrašydavo judėjimą, o „Bluetooth“ jutiklis leisdavo nustatyti apytikslę žmonių buvimo vietą biure. Tiesioginis bendravimas būdavo fiksuojamas akis į akį susitikus dviem infraraudonųjų spindulių jutikliams, mikrofonai fiksuodavo pakaitomis ištariamas frazes, o vietos nustatymo jutikliai parodydavo, kad darbuotojai yra netoli vienas kito. Bendravimo „seanso“ pabaiga būdavo fiksuojama jeigu jutikliai bendravimo sąlygų neberodydavo 5 sekundes. Taip pat mokslininkams buvo prieinama informacija apie darbuotojų bendravimą elektroniniu pavidalu.
Tyrimo pabaigoje mokslininkai buvo užfiksavę 69 778 tiesioginio bendravimo „seansus“, 84 026 elektroninius laiškus, 25 691 trumpąsias žinutes.
Beribiai barjerai
Po biuro dizaino atnaujinimo darbuotojai pradėjo 72 proc. mažiau laiko skirti tiesioginiam tarpusavio bendravimui: iki pertvarkų vidutinis tiesioginio bendravimo laikas buvo 5,8 val. per darbo dieną, po to – 1,7 valandos. Bet už tai suaktyvėjo elektroninis bendravimas: darbuotojai pradėjo rašyti 56 proc. daugiau laiškų kolegomis, 67 proc. suaktyvėjo susirašinėjimas žinutėmis.
Įmonės vadovai taip pat pripažino, kad kiekybiniai darbuotojų produktyvumą nusakantys rodikliai sumažėjo. Tiesa, produktyvumo mažėjimo mastas nebuvo atskleidžiamas, nes matavimams buvo naudojamos konfidencialios matavimo sistemos.
Iš esmės identiškas tyrimas buvo atliktas ir antroje neįvardintoje įmonėje, kurią tyrėjai užkodavo pavadinimu „OpenCo2“. Tačiau šį kartą tiriamųjų kiekis buvo padidintas iki 100, o stebėjimo laikotarpiai pailginti iki 8 savaičių prieš ir po biuro pertvarkymo, su 2 mėnesių pertrauka. Šį kartą taip pat buvo renkama informacija apie tai, kurios žmonių poros buvo linkę tarpusavy bendrauti labiau, taip pat buvo fiksuojama minimali informacija apie asmenis – lytis, pareigos, darbo stalo vieta.
Gauti duomenys buvo labai panašūs: po pertvarkų tiesioginio bendravimo vidutinė trukmė sumažėjo 67-71 proc., priklausomai nuo to, kaip mokslininkai vertino dažnai bendraujančių porų ir atstumų tarp stalų duomenis. Susirašinėjimas elektroniniu paštu išaugo 22-50 procentų (šioje įmonėje nebuvo vertinamas susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis). Visiškai nenuostabu tai, kad daugiausiai tarpusavyje bendravo žmonės, kurių darbo stalai buvo arti vienas kito arba kurie dirbo toje pačioje mažoje komandoje. Lyties veiksnys bendravimui įtakos neturėjo.
O galų gale buvo pateiktos bendros išvados: sienų griovimas abiem įmonėms buvo žalingas. Mokslininkai svarsto, kad taip nutiko dėl to, jog žmonėms būdingas poreikis turėti tam tikrus bendravimo apribojimus ir fizinius barjerus, kurie leistų jiems geriau jaustis savo asmeninėje erdvėje. Viena iš esminių bendravimo mažėjimo priežasčių gali būti ir susirūpinimas dėl privatumo.
„Neprieštaraujant fundamentaliam asmeninio privatumo poreikiui ir ankstesnių tyrimų išvadoms, kad privatumas gali padidinti produktyvumą, dėl biuro architektūrinių sprendimų padidinus visų darbuotojų matomumą arba „skaidrumą“ gali būti slopinamas tiesioginis bendravimas, nes darbuotojai pradeda taikyti kitas privatumo apsaugos priemones – pavyzdžiui, renkasi kitus bendravimo kanalus“, – išvadose rašė mokslininkai.
Tiesa, šio tyrimo autoriai neturi idealaus sprendimo, kaip sukurti gyvybingą, dūzgiančią darbo aplinką, kurioje klesti kūrybingumas ir maksimaliai išnaudojamas kolektyvo intelektualumas. Akivaizdu tik tai, kad fizinių sienų griovimas šio tikslo pasiekti nepadeda.
