Kitoks, negu tikėjotės
Pradėti reikėtų nuo to, kad nesvarbu, ką iki šiol girdėjote arba skaitėte apie šį žaidimą – jį įsijungus tikriausiai teks suvokti, jog jis kitoks nei tikėjotės. Pirmiausiai, tai visiškai tekstu paremtas žaidimas, nes visos būsenos, nutikimai, situacijos, dialogai ir kiti dalykai pirmiausiai yra aprašyti. Kaip žinia, beveik pilnas žaidimo įgarsinimas atsirado tik išleidus „The Final Cut“ versiją, tad pirmiausiai „The Disco Elysium“ buvo vos ne grynai tekstinis žaidimas.
Iš dalies, nieko nuostabaus, nes žaidimo siužetą parašė estų rašytojas bei žaidimų kūrėjas Robert Kurvitz, tad -žaidime rašytojo ranka juntama nuolat. Tuo pačiu tai tarsi palaiminimas mėgstantiems skaityti – jei skaitymas yra jūsų aistra, „Disco Elysium: The Final Cut“ nuneš jus labai toli. Taip pat šis žaidimas yra turbūt geriausias iki šiol išleistas pavyzdys, iliustruojantis atvejus, kai kompiuterinis žaidimas gali būti geresnis už knygą. Žinoma, yra ir kita šio reikalo pusė – jei skaityti nemėgstate, su „Disco Elysium“ tikrai neapsikęsite, nes čia apskritai nėra kovų mechanikos ir nei vienos kovos, kaip ją įsivaizduotume kituose RPG žaidimuose.
Rizikuoti – verta
Pagrindinis žaidėjo ginklas žaidime – dialogai ir mąstymas. Netgi pradėjus žaisti siūlomos veikėjo klasės bei galimi keliai per žaidimą yra daugiau pagrįsti tuo, ar veikėjas bus labai intelektualus, bet sunkiai randantis kalbą su kitais, ar, pavyzdžiui, labai empatiškas bei pajaučiantis kitus, bet automatiškai daugiau linkęs į beprotybę.
Panašiu principu grįsti ir visi 24 sugebėjimai, kuriuos galėsime toliau tobulinti žaidimo metu. Jie visi mums suteiks galių, bet tos galios bus nematomos, o labiau primenančios realų gyvenimą, autentiškos: akylumas, gebėjimas vizualizuoti, drama, didesnis atsparumas dirgikliams ir t. t. Bet įdomiausia yra tai, kaip žaidėjai sugeba realiai praktiškai visus 24 sugebėjimus viso žaidimo metu ne tik visavertiškai išnaudoti, bet ir labai nuosekliai įpinti į žaidimo istorijas bei žaismą.
Pavyzdžiui, narpliojant dialogus su kitais veikėjais mes nuolat atsidursime situacijose, kur, norint pasiekti naudos, reikės pasitelkti vieną ar kitą sugebėjimą. Bet net jei mes kurių nors sugebėjimų neturime ar nesame jų pakankamai išvystę, kaip ir realiame gyvenime, taip ir čia, kūrėjai mums vis tiek suteikia šansą. T. y. galime bandyti sėkmę, net jei ir abejojame ar pavyks, o tam kūrėjai ateina į pagalbą – duoda skaičiuoklę, kuri nustato, procentinę tikimybę, pasiseks mums ar ne.
Taigi, žaidime, net jei sėkmės tikimybė yra žemesnė 30-ties procentų, bandyti rizikuoti tikrai verta, nes sėkmės atveju gausime daugiau nei buvome tuo metu verti, o nesėkmės atveju – beliks susitaikyti ir ieškoti kito kelio. Na, visai kaip gyvenime.
Trys kertinės problemos
Kita mūsų sąlyginio N-30 cenzo šiam žaidimui priežastis yra pats veikėjas ir pati žaidimo pradžia. Mes supažindinami su savo personažu kai jis atsibunda vienais apatiniais apšnerkštame viešbučio kambaryje, veidu ardamas grindis. Akivaizdu, kad tai jau ne vieną dešimtį į darbą teisėsaugoje sudėjęs detektyvas, kuris, kaip ir dažna RPG žaidimuose, pažintį su žaidėju pradeda nuo amnezijos. Tik šį kartą amnezija teisinama besaikiu alkoholio ir narkotikų vartojimu, o bylą jis taip pat pradeda tirti su siaubingomis pagiriomis bei visiškai nesiorientuodamas. Dar blogiau – net jei žaidėjas ateina pasiruošęs būti geriečiu, spręsti bylą ir viską uoliai bei kruopščiai daryti, jam reikės susitaikyti su vis naujomis ir naujomis garbės nedarančiomis detalėmis apie valdomą veikėją.
Trumpiau tarius jo atskaitos taškas žaidime taip žemai, kad net žemiausiam socialiniam luomui priklausantys šalutiniai personažai į mus žiūrės niekinamai, sarkastiškai ar tiesiog numos ranka. Todėl žaidžiant imi suvokti, jog visų pirma – toks gyvenimas, visų antra – lengva nebus. Kai galiausiai po truputį atgausime sąmonę, tiek veikėjas, tiek žaidėjas unisonu suvoks, kad žaidime yra trys milžiniškos kertinės problemos.
Pirma – mįslinga žmogžudystė, kurios jis ir kitas detektyvas iš konkuruojančios nuovados buvo atsiųsti tirti. Antra – labai ne laiku mieste prasidėjęs streikas, kuris ilgainiui virsta į bet kada sprogti galinčią parako statinę. Trečia – ir turbūt reikšmingiausia – žaidėjui su pagrindiniu veikėju žūtbūt reikia kuo greičiau išsiaiškinti, kas jis apskritai yra, bent jau koks jo vardas ir susirinkti po visą miestą išbarstytus praeities bei asmenybės likučius. Todėl kūrėjai šiam žaidimui klijavo ir intriguojantį šūkį – „įrodyk jiems, kad jie klydo arba galutinai išsikraustyk iš proto“.
Įtraukiantis pasaulis
Kuo dar žavi „Disco Elysium: The Final Cut“ ir kas jau šiame žaidime tokio išskirtinio? Be viso to, kas jau išvardinta – jo visata ir konkrečiai žaidimo pasaulis, kuriame atsiduriame. Veiksmo vieta yra pasaulio pakraštyje esančio Revachol miesto rajonas – Martinaise. Taigi, žaidimas visų pirma įspūdingas tuo, kad nebando, kaip kiti RPG, dirbtinai kurti didelio žaidimo pasaulio, kuris nors didis plotu, bet visiškai tuščias siūloma veikla, o veikiau padaro tikrai sąlyginai mažą pasaulėlį – apimanti vos vieną miesto rajoną – bet taip nuodugniai jį išpildo, kad šiame rajone mes drąsiai praleisime 30 ir daugiau valandų. O jeigu pasidavinėsime žaidimo intrigoms, šalutinių veikėjų vilionėms ir keistenybėms, tai čia lengva palikti ir visą 100 valandų. „Disco Elysium“ pasaulis yra itin kruopščiai sudygsniuotas – čia kiekvienas pastatas turi įėjimą bei netikėtų istorijų, tik reikia kantrybės, kad juos atrasti.
Kiekvienas veikėjas anksčiau ar vėliau turi savo kulminaciją ar paskirtį, o pagrindinis veikėjas – kasdieniniu problemų. Pavyzdžiui, iš kur prasimanyti pinigų. Jei sumanumo kartais pristinga, galima tiesiog pasiimti plastikinį maišelį ir tiesiog rinkti butelius, o vėliau juos priduoti.
Atrakinamos minčių užuomazgos
Dar viena mechanika, kurią kūrėjai išpuoselėjo – minčių žemėlapis. Žaidime kartais negalėsime atlikti tam tikrų dalykų, pavyzdžiui žiūrėti į lavoną neapsivemiant, o tai – bene pagrindinis detektyvo darbas. Tada įvairiomis tokiomis ir kitokiomis situacijomis mes atrakinsime minčių užuomazgas, kurioms turėsime duoti realaus laiko. Kai tos mintys materializuojasi, mes jas galime aktyvuoti bei gauti norimų naudų.
Bet beveik visos turės ir neigiamos įtakos kuriems nors sugebėjimams, tad rinktis reikia atsargiai. Panašiai veikia ir rūbai ar inventorius žaidime. Mes galime aprengti savo veikėją kaip stilingą baikerį, kuris patiks sutinkamiems žmonėms, bet jo, kaip teisėsaugos atstovo autoritetas smuks. Tad nuolat, net maudami savo herojui batus, turėsime stebėti, ką vardan to gausime aukoti.
Ideologijų atspindys
Galiausiai labai įspūdinga tai, kad visas žaidimo pasaulis yra sukurti pačių kūrėjų, iki smulkmenų išpuoselėtas ir savaip, intriguojančiai, atspindintis komunizmo, fašizmo, moralizmo ar ultraliberalizmo ideologijas. Todėl ko dabar norisi labiausiai, tai kad kūrėjai toliau plėtotų savo sukurtą pasaulį bei duotų žaidėjams naujų žaidimų. Nes „Disco Elysium“ yra turbūt geriausia, kas galėjo nutikti kompiuteriniams žaidimams ir visai industrijai apskritai.
Norisi kryžiuoti pirštus, kad jo sėkmė įkvėptu ir kitas, didesnes kūrėjų studijas bei žaidimų leidėjus. Beje, visa ši apžvalgoje apkalbėta sėkmė ir triumfas – būtent estų žaidimų kūrėjų nuopelnas. Taigi, gal lietuviams verta nustoti galvoti apie lietuviškąjį „Raganių“ ir verčiau pradėti mąstyti apie lietuviškąjį „Disco Elysium“?
Viską susumavus, „Disco Elysium: The Final Cut“ yra absoliučiai vienetinis žaidimas, keičiantis kompiuterinių žaidimų rėmus bei suvokimą apskritai.
