1871 metais Charlesas Darwinas pastebėjo, kad mes, žmonės, evoliuciniu požiūriu esame artimiausi ne kam kitam, o Afrikos beždžionėms. Vėlesni moksliniai tyrimai tai tik patvirtino.
Dvikojams primatams Homo sapiens genetiškai artimiausios yra paprastosios ir mažosios šimpanzės, kurios dar vadinamos bonobais. Genetinis šių rūšių skirtumas stulbinantis – sutampa beveik 99 proc. mūsų DNR! O štai dičkės gorilos yra kiek tolimesnės giminaitės, sutampa tik apie 98 proc. mūsų DNR.
Kaip pastebėjo portalas „Scientificamerican“, minimalus, tačiau vien tik žmogui būdingas DNR procentas sukūrė pasaulio įvairovę bei nulėmė ne tik bipedalizmą, paprastai kalbant, gebėjimą tvirtai vaikščioti ant dviejų kojų, bet ir gebėjimus, atvedusius iki skrydžių į kosmosą. Tiesa, dar nėra iki galo aišku, kaip ta unikaliai žmogiška DNR dalis paveikė genų funkcijas.
„The Independent“ rašo, kad mūsų kūnuose yra apie 3 milijardai genetinių statybinių blokų, kitaip tariant, bazių porų, kurios ir nulemia tai, kad esame būtent tokie, kokie esame. Prieš kelerius metus fizikas, duomenų mokslininkas Riccardo Sabatini kalbėdamas „TEDx“ platformoje pademonstravo, jog atspausdintas žmogaus genetinis kodas užimtų apie 262,000 puslapių, kurie galėtų sudaryti apie 175 storas knygas. Jeigu pavartytume šiuos puslapius, pastebėtume, kad iš kelių šimtų tūkstančių, vos 500 jų būtų unikalūs, būdingi tik žmogui.
Mokslininkas paaiškino, kad taip yra dėl to, kad didžioji dalis mūsų genų atlieka panašias funkcijas visoje gyvūnų karalystėje. Jūsų ir kito žmogaus – kaimyno, praeivio, pardavėjos ar kriauklę užsukusio sutaisyti santechniko genomas sutampa 99.99 proc., taigi, žmonės iš esmės yra vienodi.
„The Independent“ kviečia pasidairyti dar plačiau ir remdamasi minėto mokslininko pasakojimu pateikia įdomesnių faktų. Pavyzdžiui, katės yra gerokai panašesnės į mus, nei kada galėjome pagalvoti. Dar 2007-aisiais atliktas tyrimas atskleidė, kad sutampa apie 90 proc. Abisinijos naminių kačių bei žmogaus DNR. Kalbant apie baltymus koduojančius genus, pelės yra 85 proc. panašios į žmones. Portalas paaiškina, kad tai būtų apie 50 proc. nekoduojančių genų. Kaip išsiaiškino JAV įsikūręs Nacionalinis žmogaus genomo tyrimų institutas, šis panašumas siejamas su bendru, prieš maždaug 80 milijonų metų gyvenusiu protėviu.
Žmogaus ir kai kurių beždžionių panašumas matomas plika akimi, todėl šiandien nieko nebestebina, tačiau pasižvalgykime dar plačiau. Inovatyviems moksliniams tyrimams dedikuotas portalas „Breakthroughs“ kelia smagų, tačiau visiškai rimtą klausimą – kiek esame genetiškai susiję su... bananais?
Įdomu tai, kad bent nedidele dalimi sutampa žmogaus ir daugybės kitų gyvų organizmų DNR. Vienas iš tokių panašumų – su geltonžieviu, daugelio mėgstamu vaisiumi. Taip, žmogaus ir banano DNR panašumas siekia apie 60 proc.
Portalas paaiškina, kad visi gyvi organizmai savyje turi savotiškas „išgyvenimo instrukcijas“ – genomą – kurios ir diktuoja, kaip veikti, augti, išlikti. Šios „instrukcijos“ sudarytos iš DNR, kuris ypač reikšmingas kalbant apie baltymų gaminimą organizme. O baltymai, rašo „Breakthroughs“, svarbūs ne tik lemiant fizines savybes, tokias kaip akių ar plaukų spalva, o taip pat kalbant apie gyvybei būtinas medžiagas, pavyzdžiui, fermentus, antikūnius, hormonus.
Tyrinėdami gyvybės įvairovę mokslininkai pastebėjo, kad skirtingų rūšių „išgyvenimo instrukcijos“ turi daug panašumų. Tikriausiai kilo klausimas, kodėl taip nutiko? Mokslininkai paaiškina, kad tokius sutapimus lemia faktas, kad visi mes išsivystėme iš bendro vieno protėvio – vienaląsčio organizmo, gyvenusio prieš tris ar keturis milijardus metų. Tai – paskutinis visuotinis bendras protėvis (angl. Last Universal Common Ancestor – LUCA). Taigi, daugelį bendrų genų per milijardus metų trunkančią evoliuciją skirtingi gyvi organizmai išsaugojo iki šių dienų.
„Breakthroughs“ dalijasi dar keliais smagiais panašumais.
Viščiuko ir žmogaus DNR panašumas – 60 proc.
Tyrinėdami senųjų dinozaurų palikuonis paukščius, o tiksliau – raudonąją džiunglių vištų rūšį, mokslininkai pastebėjo panašumų tarp baltymus koduojančių genų, atsakingų už kiaušinių lukštų bei žinduolių kaulų kalkėjimą. Įdomu tai, kad anksčiau žinduoliams būdingu laikytas baltymas interleukinas-26 aptiktas ir viščiukuose.
Vaisinės muselės ir žmogaus DNR panašumas – 60 proc.
Tai vieni geriausiai ištirtų vabzdžių. Šie maži sparnuoti padarai turi bendrus daugelio biologinių procesų, susijusių su augimu ir vystymusi, genus. Tiesą sakant, beveik 75 procentai genų, sukeliančių žmonių ligas, taip pat yra aptinkami vaisinėse muselėse, todėl jos yra geri žmogaus ligų tyrimo modeliai.
