Dalyvavęs daugybėje įvairių mokslinių grupių, jis susipažino su mokslo metodologijos principais ir pamatė, kiek daug klaidų, nulemiančių nepatikimus rezultatus, gali kilti mokslinio tyrimo procese. O mokslo šlamšto problematiką pradėjo suprasti pabuvęs Australijoje, Sidnėjaus universitete, kuriame dirbanti „Cochrane Kidney and Transplant“ grupė apžvelgia atliktus mokslinius tyrimus, bando sintezuoti jų rezultatus ir įvertinti kokybę.
Medicinos mokslo tyrimai turi būti naudingi visuomenei
Dar pokalbio pradžioje dr. K.Ažukaitis pažymėjo, kad medicinos mokslas visų pirma turi būti naudingas visuomenei, antraip jis netenka prasmės: „Pavyzdžiui, jeigu konstatuoju, kad gydymo būdas veikia gydant konkrečią ligą, kiti gydytojai gali naudotis mano pateiktais įrodymais, taip, tikėtina, efektyvindami pacientų gydymą. Šiuo atveju pacientai gauna tiesioginę naudą. Netiesioginis mokslo naudojimas reiškia, kad aš padarau tyrimą, kuriuo sugeneruoju hipotezę. Kiti mokslininkai šį tyrimą pratęs, pateiks išvadas, o galutiniai naudos gavėjai bus pacientai. Kad šį tikslą pasiektume, svarbu būti visiškai tikriems tuo, ką atradome. Juk tai lemia, kaip pacientai bus gydomi, prižiūrimi, kokias prevencijos programas jiems taikysime.“
Pašnekovo teigimu, taip pat labai svarbu, kad moksliniai tyrimai būtų prasmingi, o pacientai turėtų bent jau lygiavertę poziciją sprendžiant, ką mokslas turėtų tyrinėti. Pavyzdžiui, tam tikro laboratorinio rodiklio pokytis gydant konkrečiu vaistu gydytojui gali būti svarbus. Tačiau jeigu tai nepailgins paciento gyvenimo, nepagerins jo kokybės, nesumažins simptomų, jam šis pokytis nerūpės. Dažnai net kels nepatogumų, nes kiekvienas gydymo būdas yra susijęs su našta pacientui: teks gerti vaistus, galbūt susidurti su jų šalutiniu poveikiu, skirti laiko vizitams pas gydytoją, atlikti reikalingus tyrimus.
„Taigi svarbu, kad mokslinis tyrimas būtų patikimas ir prasmingas konkrečiam pacientui. Kitu atveju, t. y. tiriant tai, kas pacientams nerūpi, arba tai, ko nereikėtų tyrinėti, tyrimas prisidės prie mokslo šlamšto generavimo. Mokslas, bandantis atsakyti į jau atsakytus klausimus arba pateikiantis niekam
nereikalingus atsakymus, taip pat nevertas dėmesio. Kartais susiduriama ir su kita problema. Mokslinis tyrimas atrodo prasmingas, yra atliktas teisingai, tačiau rezultatų aprašymas pateiktas taip, kad juo niekas negalės pasinaudoti. Pavyzdžiui, pradėjęs gilintis į perskaitytą straipsnį supranti, kad jame tiksliai neaprašyta, kaip pacientai buvo gydyti, ar gydymas tęstas, jei tęstas, tai kaip. Nesant tikslių aprašymų, praktikuojantys gydytojai negali pasinaudoti šia informacija, o tyrimas praranda prasmę ir yra nenaudingas“, – aiškina vaikų nefrologas.
Vaizdą gali iškreipti ir nepublikuoti bei šališki tyrimai
Be to, būna nemažai atvejų, kai mokslinių tyrimų rezultatai niekada nepaskelbiami. Pasak dr. K.Ažukaičio, kitiems mokslininkams nežinomas tyrimas netenka poveikio: „Medicinoje susiduriame ir su mokslo nepublikavimo reiškiniu. Kartais tyrimų rezultatai netenkina mokslininkų ar farmacijos kompanijų, todėl neskelbiami.
Pavyzdžiui, tyrimai, analizuojantys antidepresantų klinikinį poveikį, turi būti užregistruoti klinikinių tyrimų registre. Paaiškėjo, kad iš 74 užregistruotų antidepresantų poveikio tyrimų buvo publikuota vos trečdalis. Dažniausiai tai tyrimai, rodę teigiamą antidepresantų poveikį. O kas atsitiko su likusiais tyrimais?“
Šiuo atveju, būtent nepublikuotų tyrimų ir pritrūks, norint susidaryti pilną vaizdą. Mokslininko manymu, tai parodo, su kokiu informaciniu vakuumu susiduriame ir kokį iškreiptą vaizdą matome dėl šališkumo pasirenkant, ką publikuoti, o ko ne.
Mokslo šlamšto problemos mastas
„Mokslo šlamšto terminas plačiai paplito po to, kai 2009-aisiais žurnale „The Lancet“ keletas mokslininkų metodologų peržiūrėjo daug atliktų mokslinių tyrimų. Ši tyrėjų grupė bandė kiekybiškai įvertinti, kur galėjo būti padarytos klaidos arba kurie tyrimai buvo atlikti tose srityse, kurių nebereikėjo tyrinėti, nes keliami klausimai jau buvo atsakyti anksčiau arba jų rezultatai neturėjo naudos pacientams. Jų išvadose pateiktas dramatiškas skaičius – 85 proc. mokslo galėtų būti klasifikuojama kaip mokslo šlamštas, kuris yra nepanaudojamas, neteisingai atliktas, nesuprantamas arba kurio niekam nereikia”, – pasakoja dr. K.Ažukaitis.
Vis dėlto, nors minėtas skaičius yra perteklinis, mokslininkas mano, kad kartais tik tokiu būdu galima atkreipti dėmesį į problemą: „Įsivaizduokite, per metus pasaulyje yra sugeneruojama daugiau nei milijonas publikacijų. Didelė jų dalis neišvengiamai tampa mokslo šlamštu, o tai reiškia, kad, užuot resursus nukreipiant tikslingai, jie yra iššvaistomi. Kodėl? Manau, kad viena iš pagrindinių priežasčių – bibliometriniais duomenimis pagrįstas supratimas apie mokslo karjerą. Neva kuo daugiau publikacijų, kuo jos labiau cituojamos, tuo esu geresnis mokslininkas. Tai – itin opi problema Kinijoje, kur ligoninėse norintys užimti vadovaujančias pozicijas turėjo turėti bent kažkiek mokslinių publikacijų.“
Pašnekovas minėjo, kad mokslinių straipsnių poreikiu netrunka pasinaudoti ir tie, kurie yra suinteresuoti iš to gauti finansinės naudos: „Atsiranda vadinamosios straipsnių malūnų (paper mills) kompanijos, kurios pagal turimas schemas parduoda jau paruoštų mokslinių straipsnių autorystę. Recenzavimo procesas ten irgi dažnai vyksta pagal schemą – yra recenzentai, kurie teigiamai vertina straipsnius. Peržvelgus duomenis apie publikuotus, o vėliau žurnalų serijomis (pavyzdžiui, net po 100 vnt.) panaikintus straipsnius paaiškėja, kad jie buvo sukurti minėtų pasipelnyti norinčių kompanijų.“
Problema tampa ir tai, kad universitetai yra suinteresuoti turėti kuo daugiau publikacijų, nes tai turi reikšmės institucijų reitingams. Kaip sakoma: jei yra paklausa, yra ir pasiūla. „Atsiranda leidyklų, kurios pradeda leisti vadinamuosius grobuoniškus žurnalus (angl. predatory journals). Jie iš principo neturi recenzavimo proceso arba recenzavimo procesas vyksta labai atmestinai, turi ganėtinai aukštus publikacijų spausdinimo įkainius. Tačiau pridavus publikaciją labai tikėtina, kad ji bus išspausdinta nepriklausomai nuo jos kokybės. Leidyklos yra suinteresuotos jas spausdinti, o institucijos suinteresuotos už tai mokėti – nuo publikacijų priklauso jų reitingai, o nuo reitingų – tolimesnis finansavimas. Atsiranda uždaras ratas – pradedame gyventi iškreiptame pasaulyje, kur nebesvarbu mokslo rezultatas, jis yra tiesiog procesas“, – sako dr. K.Ažukaitis.
