„Dragon Quest Builders“ tapo labai savotišku žaidimu, kuriame susiliejo veiksmo jRPG žanrui būdingos kovos mechanikos ir tyras džiaugsmas statyti bei niokoti kubelių pasaulius. Baigiantis 2019-iems pasirodė žaidimo tęsinys, toks pat šaunus kaip ir pirmtakas, bet kurtas jau ne vidinėje „Square Enix“ studijoje.
Tęsinio kūrimas buvo pavestas kitai japoniškus grynuolius kepančiai kompanijai – „Omega Force“. Ši studija garsėja kaip „Dynasty Warriors“ sagos kūrėja, tačiau ji nesibodi padirbėti ir su trečių šalių prekės ženklais, tokiais kaip „Once-Piece“ ar „Zelda“. Užbėgdamas įvykiams už akių tepasakysiu, kad kol kalbame apie veiksmą ar techninę žaidimo pusę, savo darbą „Omega Force“ atliko puikiai, bet jau tie jų rašytojai…
Smagesnis nei „Minecraft“?
Atsakymas į šį klausimą, žinoma, slypi skonyje, tačiau aš tikrai nesumeluosiu teigdamas, kad „Dragon Quest Builders“ serija turi visus šansus patikti tiems, kam „Minecraft“ pasirodė per laisvas ar per lėtas. Kaip jau minėjau, čia susilieja du kultūriniai fenomenai – kultinis vakarų žaidimas „Minecraft“ ir japonų žaidimų vaidmenimis tradicijos.
Kūrėjai pasirinko šaunų vizualinį stilių, kuris vienu metu ekrane leidžia matyti ir šiuolaikinį pasaulio statybos žaidimą ir klasikinį, japonišką nuotykį. Kaip ir pirmoje dalyje, taip ir šioje, mes patenkame į pasaulį, kuris prarado gebėjimą kurti. Žmonės ir kitos šio pasaulio būtybės savarankiškai nebesugeba nieko, jie neturi nei galimybės kurti, nei fantazijos, kad bent įsivaizduotų ko nori. Žūčiai pasmerkto pasaulio gyventojai laukia žaidėjo-kūrėjo it išganymo, mat šiam atvykus jie galės bent jau kopijuoti tai, ką jų akyse sukurs herojus.
Tiesa, skirtingai, nei pirmame žaidime, čia mes turėsime keletą palydovų. Vienas jų, nuolatinis mįslingas veikėjas vardu Malroth. Kiti atsitiktiniai, sutinkami tam tikrose vietovėse ar padedantys įveikti tam tikras užduotis. Mus lydintys veikėjai taps nemenka pagalba, mat jie daužys tuos pačius objektus, kuriuos niokosime ir mes. Kitaip tariant, jei staiga pritrūksite medienos namo statybai, tereikia trinktelėti į pirmą pasitaikiusį medį ir mūsų palydovai kaip mat padarys tą patį, priskaldydami malkų it šieno. Šis patobulinimas suteikia dar daugiau dinamikos ir taip jau gan sparčiai žaidimo eigai.
Kitas patobulinimas dar šaunesnis. Tiek „Minecraft“, tiek kiti panašaus pobūdžio žaidimai paprastai turi du režimus – istorijos/išgyvenimo ir kūrybos. „Dragon Quest Builders 2“ siūlo naują požiūrį. Pačioje žaidimo pradžioje atsiduriame Atgimimo saloje, kurioje tarsi nėra nė gyvos dvasios. Sakau „tarsi“, nes netrukus negyvenamoje saloje sutinkame mergaitę vardu Lulu. Lulu nori būti princesė ir valdyti savo karalystę, tad ji išsireikalauja, kad pastatytume jai pirmus namus, o tuomet imasi planuoti plėtrą. Toje pat saloje sutinkame atsiskyrėlį, kuris išmokys mus esminių statybininko ir kūrėjo triukų, o vėliau susipažįstame ir su kapitonu, kartas nuo karto užsukančiu į šią salą. Taip sužinome, kad Atgimimo salą supa gausybė kitų pasaulių, kurie visi kenčia nuo tos pačios negalios. Paslaptingas religinis kultas savo psalmėmis plauna smegenis vietiniams. Neva, nesivarginkite kurti ar statyti, priimkite neviltį ir pamirškite progresą.
Netrukus mes jau kabarojamės į laivę ir keliaujame vaduoti kitų salų, o tuo pačiu tikimės patenkinti ir Lulu fantazijas. Jos svajonė turėti karalystę ir ją valdyti, tad mums teks ne tik išmokti statyti pilis, bet ir rasti žmonių norinčių jose gyventi.
Pirmoji sala, kurią aplankysime, garsėja savo ūkiais. Tiksliau, garsėjo. Nes dabar ūkiuose niekas neauga, o žmonės badauja. Parodę jiems, kaip sukasama dirva ir pasodinama sėkla, ištrauksime vargetas iš bado, o gandas apie mūsų žygdarbį netruks privilioti ir daugiau ūkininkų. Kūrėjai labai gudriai suskirstė pasaulius tam tikromis temomis, kad neperkrautų žaidėjo žiniomis. Ūkininkų saloje mes sužinosime, kaip sodinamos ir auginamos įvairios kultūros, kaip užtvenkiami upeliai ir drėkinami laukai, kaip ruošiamas paprastas maistas, o jį suvalgę sužinosime ši tą naujo ir apie trąšas.
Įvykdę visas šio pasaulio misijas ir įveikę visus bosus, išvaduosime ūkininkus iš nevilties ir keliausime atgal į savo salą, lydimi emigruoti nutarusių ūkininkų, kupini naujų žinių ir ryžto sukurti savo karalystę. Kitos salos, be abejo, pasiūlys kitokias istorijas ir patirtis, tačiau esmė viso žaidimo metu liks tokia pati.
Atgimimo sala – tai mūsų smėlio dėžė, kurioje kasime upes ir ežerus, lyginsime ar supilsime kalnus, statysime paprastus trobesius ar pasaulio stebuklus bei rodysime visą tai savo draugams (galime pastatyti portalą, per kurį kiti žaidėjai gali aplankyti ir apžiūrėti vieni kitų salas). Kitaip tariant, Atgimimo sala yra mūsų kūrybos režimas, o visi kiti pasauliai turi siužetines kampanijas bei dešimtis naujų objektų, augalų, brėžinių ir receptų, kuriuos atradę vėliau galėsime panaudoti ir savo saloje.
Tai yra fantastiškas sprendimas, vienoje erdvėje ir viename žaidime sugretinantis dvi unikalias žaismo patirtis bei pasiūlantis dinamišką naujų žinių sistemą, kai žaidėjas nėra perkraunamas nauja informacija. O tos informacijos žaidime gan daug, mat kaip jau minėjau, vertinant objektų gausą ar kūrybos galimybes, šis žaidimas veik niekuo nenusileidžia garsiajam „Minecraft“.
Ką norėjo pasakyti rašytojai?
Paklaustas kokių naujų žaidimų vaikams yra išleista, aš paprastai užsimenu ir apie „Dragon Quest Builders“. Pirmąjį. Kodėl ne antrą? Ogi todėl, kad nesu tikras, ką savo pasakojimu norėjo pasakyti antrosios dalies scenaristai. Nors istorija yra paremta „Dragon Quest“ žaidimų serijos motyvais, tam tikri įvykiai ar dialogai stebina.
Visų pirma tai mūsų veikėjo ir jį supančio pasaulio santykis. Atrodytų, esmė panaši kaip ir pirmajame žaidime: pamatę mūsų gebėjimą kurti kiti pasaulio gyventojai tampa mūsų pasekėjais ir mokiniais. Bet šiame žaidime šis santykis kažkaip išsikreipia, praktiškai kiekvienas sutiktas personažas žemina save it būtų paverstas vergu. Žinoma, čia irgi slypi gyvenimiška pamoka, suprask, nemokėsi kurti – gausi arti.
Antrojoje saloje popieriai dar prastesni. Joje gyvena mergina vardu Babs. Seniau ji buvo padavėja tėvo bare, bet pastarajam ėmus griūti ji kreipiasi į mus pagalbos. Kapitalinis baro remontas, kurį atliksime mes, į kaimelį privilioja spiečių kaukes dėvinčių kultūristų. Jie visi norėtų kasti anglį ir auksą, bet to nedaro, nes „neužsiveda“ darbui. Iš pradžių jiems pakako vietinio gėralo, bet ilgainiui jie ėmė reikalauti, kad pastatyčiau barą su baseinu ir stulpu, į kurį svaigiame šokyje galėtų trintis Babs. Vėliau ten pat pastatome masažo kambarius, kuriuos aptarnauja „Playboy“ kiškučio kostiumą dėvinti bobutė.
Žaidžiant išties sunku suprasti kodėl pasakojimas pasisuka taip, o ne kaip nors kitaip, bet finale džiaugiausi bent tuo, kad visas pasakojimas pateikiamas tekstu, o vaikai paprastai jų neskaito. Juos skaitant apima slogus jausmas, kai dorai nė nesupranti ar rašytojai yra tiesiog buki, ar jie taip „trolina“, o gal tai eilinis kultūrinių skirtumų atvejis? Kaip ten bebūtų, prieš duodami „Dragon Quest Builders 2“ vaikams pažaiskite patys. Arba dar geriau – rinkitės pirmą žaidimo dalį.
Kova už būvį
„Dragon Quest Builders 2“ kovos sistema nėra pakitusi. Tai banalus ir paprastas „hack and slash“ arba lietuviškai tariant – kapoklė. Kovai naudojame vos porą mygtukų ir tiesiog knežiname makaules per daug apie tai negalvodami. Kovoti nėra sunku, o greta esantis Malroth pasirūpina, kad ir išvis būtų lengva. Išimtys – kai kurie šaudantys ar kerėjimo meną įvaldę priešų tipai ir, žinoma, bosai.
Bosų kovos yra savotiška naujovė. Na, jos buvo ir seniau, tačiau dabar jos yra kiekvienos salos išvadavimo kulminacija. Vadinasi, bosai gerokai didesni, o kova labiau primena galvosūkį, nei mūšį. Paprastai visi žaidime esantys bosai turi vienokią ar kitokią atakų seką, tad žaidėjo užduotis jas stebėti tol, kol bus aišku, ką reikia daryti. Kai veiksmų sekos galvosūkis išsprendžiamas, paprastai tą patį veiksmą tenka pakartoti tris-keturis kartus, kol bosas įveikiamas.
Daugiau apie kovą turbūt nieko ir nepapasakosiu, gal tik paminėsiu, kad šioje žaidimo dalyje ginklai ir šarvai nelūžta ir nebesidėvi, o kovoti nemėgstantys žaidėjai labai džiaugsis kita naujove – sklandančiu apsiaustu. Šį puikų daiktą gausime sąlyginai anksti žaidime ir nors kovų su bosais jis nepadės išvengti, iš bet kurio kito agresyvaus susidūrimo galėsime pabėgti tiesiog šokdami nuo aukščiausio skardžio ir sklęsdami šalin.
Kita smulkmė
Žaidimas, be abejo, papildytas naujais brėžiniais ir receptais. Receptai ir brėžiniai – kita puiki „Dragon Quest Builders“ savybė, leidžianti priskirti savo sukurtus pastatus tam tikrai funkcijai ar veikėjui. Tarkim, pastatę trobą, joje galime pakabinti lentelę ir užrašyti veikėjo vardą. Jei tai padarysime, toje troboje miegos tik tas veikėjas, o visi kiti eis šalin. Tokia pati troba, bet be lentelės ir su keliomis lovomis čiabuvių bus traktuojama kaip nakvynės namai, o lovos skirstomos „kas pirmesnis, tas gudresnis“ principu.
Brėžinių funkcija paprasta, jie nusako kiek ir kokių daiktų turi būti patalpoje, kad jai būtų suteikta tam tikra funkcija. Tarkim, patalpa su krosnimi ir daiktų dėže virsta virtuve, tačiau pastatę porą staliukų ir smuklės ženklą lengvai transformuosime ją į smuklę. Didžiausias šių savybių privalumas yra tas, kad priskyrę pastatui funkciją netrukus pamatysime ir tos funkcijos vykdytojus. Jūsų miestelių gyventojai patys virs alų ir keps didkepsnius, kad mums to daryti nereikėtų. Ilgainiui, Atgimimo salos gyventojai patenkins veik visus žaidėjo poreikius, gal tik išskyrus geriausių ginklų gamybą.
Žaidimas taip pat papildytas atsitiktinai aptinkamais galvosūkiais ir slaptais lobių užkaboriais. Abi šios savybės žaismo prasme mažai vertingos, bet puikiai pasitarnauja kai reikia išblaškyti it voverę rate į statybas įsisukusį žaidėją.
Reziumuodamas tiesiog pasikartosiu, kad „Dragon Quest Builders 2“ yra bene geriausias „Minecraft“ klonas, ypač tiems žaidėjams, kurie norėtų, kad „Minecraft“ būtų didesnis, gražesnis ir dinamiškesnis. Būtų vienas geriausių 2019-ųjų žaidimų paaugliams, jei rašytojai nemėgintų „trolinti“ jų intelekto.
„Dragon Quest Builders 2“ yra išleistas „PlayStation 4“ ir „Nintendo Switch“ konsolėms bei asmeniniam kompiuteriui.
